Faulkner W. Triukšmas ir įniršis
Dar viena puiki perskaityta knyga, už kurią esu dėkinga Jurijui, jog padovanojo. Viena iš tų, kurias perskaityti verta. Iš karto perspėju, kad ši knyga gali nepatikti tiems, kurie nemėgo / nesuprato Škėmos „Balta drobulė“. Jei manėte, kad ten daug sąmonės srauto, tai Faulkner’io romane jo dar daugiau. Negana to, viską jaukia autentiška autoriaus skyryba.
Vis dėlto būtent autoriaus skyryba ir rašymo stilius šiame kūrinyje stipriausi elementai. Pati istorija man šiek tiek asocijavosi su Mopasano „Vieno gyvenimo istorija“ – maždaug iš serijos „vienos šeimos istorija – tragedija“. Ne, nieko nesakau, istorija irgi gera, tačiau didesnį įspūdį paliko stilius.
Perskaičiusi pirmuosius 50 puslapių, iš tikrųjų dar negalėjau tiksliai pasakyti, kas vyksta. Užčiuopiau kažkokias užuomazgas, tačiau viskas buvo nekonkretu, neaišku. Autorius puikiai pateikia istoriją: iš pradžių viskas neaišku, tik kažkokios nuotrupos, nuolatiniai šokinėjimai laike ir erdvėje, tačiau kiekviename kitame skyriuje pasakojimas darosi vis suprantamesnis ir aiškesnis.
Romanas sudarytas iš keturių skyrių. Pirmame skyriuje tarsi pasakoja protinę negalią turintis Bendžaminas. Šiame pasakojime viskas sujaukta, nuolat šokinėjama, skaitytojas vedžiojamas pasąmonės labirintais. Antrame skyriuje pasakojimas pateikiamas Kventino akimis. Čia jau galima nutuokti, kas iš tikrųjų vyko šeimoje. Trečiame skyriuje įvykius pateikiami pagal Džeisoną. Paskutiniame skyriuje daugiau apibendrinama istorija ir tarsi akcentuojami svarbiausi dalykai – čia daugiausia pasakojama pagal juodaodę tarnaitę Dilzę. Įdomu ir tai, kad skiriasi ir pasakojimo laikas. Taigi tie patys įvykiai pateikiami per skirtingas prizmes. Taip apžvelgiama istorija iš skirtingų pusių / požiūrių, tačiau ir puikiai atskleidžiamas kiekvieno veikėjo charakteris bei mintys. Turiu pripažinti, kad kone genialiai parašytas kūrinys.
Tiesa, romano pabaigoje tikėjau kitokios įvykių eigos, tačiau… Likau it musę kandusi, kad nieko tokio neįvyko.
Žinau, kad tikrai ne viską supratau ir perpratau, galbūt reikėtų perskaityti dar kartą ir paanalizuoti labiau. Galbūt tai ir padarysiu. O kol kas siūlau geros literatūros mėgėjams perskaityti šią knygą bent kartą.
Ir pabaigai citata, kuri jau romano pabaigoje man sukėlė šypsnį:
Jūs dar pasigailėsite. Aš rasiu, kas mane apgins. Čia jums ne Rusija, kur žmogus, užsikabinęs metalinį ženkliuką, jau nepavaldus įstatymui.
Pastaba: Šioje citatoje kalbama apie teisėsaugą. Šypsnį sukėlė ne tiek pati citata, kiek mintis, kad knyga juk parašyta 1928 metais. Nedaug kas pasikeitė, ar ne?
Loading ...