Hey, ar prisijungsi?
Išjunkime šviesas TIK vienai valandai. Na, bent vieną nereikalingą lemputę… Ir visai nesvarbu, kad efektas nėra reikšmingas.
Šiandien, 20.30 val.
Daugiau informacijos apie akciją galite rasti čia.
Microlab SOLO7C apžvalga
Pagaliau įsigijau Microlab SOLO7C. Kadangi prieš gerą pusmetį Fortake tektų 7tų laukti dar gan ilgai, nusprendžiau paimti 6tas. Laukiau jau kelis mėnesius ir kantrybė trūko.
Nei iš šio, nei iš to prieš kokį mėnesį užsinorėjau 7tų. Apsižvalgiau ir vualia, Kilobaitas jas turėjo. Užsisakiau ir jau kitą dieną su šypsena veide išėjau iš jų salono. 6tas pardaviau draugui.
Šios yra antros generacijos, t.y. su silpnesniu stiprintuvu (pirmos generacijos aktyvi kolonėlė turi vieną varžtą apačioje, antros – keturis). Šį „pagerinimą“ Microlab atliko norėdami šiek tiek sumažinti gamybos kaštus. Na, dar ir dėl to, kad retkarčiais kai kuriems žmonėms šios kolonėlės sudegdavo.
Pakeičiau Ubuntu nustatytą Alsa į OSS su 192kHz išėjimu ir aukštos kokybės resampling’u. (Tik reikės pasidomėti, gal iš viso išjungti resampling’ą. Nežinia, ar vis tiek jis bus atliekamas, ar garsas bus pateikiamas nepakeistas.) Garso plokštė ta pati – Realtek ALC889A motininėje GA-MA78G-DS3H (rev. 2.x). Kada nors, kai bus galimybė, pasikeisiu į geresnę. O dabar cit. Taip pat Šių kolonėlių pirkimas sukėlė antrą įvairių 24bit 96-192kHz vinilo rip’ų siuntimosi bangą iš LM ir rutracker.
O dabar apie garsą. Kadangi negaliu palyginti su kuo nors geresniu, jis man puikus. Ypač vinilo ripų arba aukštos kokybės studijinių master’ingų. Aukšti ir vidutiniai dažniai švarut švarutėliai ir labai aiškūs (techninės apžvalgos pastebi, kad vidutiniai dažniai šiek tiek nuslopinami ir ne tokie aiškūs). Žemuosius dažnius, žinoma, išspaudžia ryškesnius ir detalesnius, nei 6tos kolonėlės. Tam ir yra tas papildomas apatinis garsiakalbis. (Tačiau, spėju, nepalyginti su atskira žemų dažnių kolonėle. Bet juk ne žemieji dažniai svarbiausia, ar ne?). Šios kolonėlės yra 2.5 juostų – kaip suprantu, yra naudojami du garsiakalbių tipai, o grojimui dažnių diapazonas yra trijų tipų. Žemųjų dažnių diapazonas yra išplečiamas. Ir dar kažkas. Žodžiu, jeigu suprantate rusiškai:
Количество полос 2,5. Это означает что количество типов используемых динамиков два, а частотных диапазонов для воспроизведения три.
Есть два варианта такой реализации, когда два динамика воспроизводят разные диапазоны и не имея общих (без учета зоны перехода) диапазонов и когда один из динамиков воспроизводит лишь часть диапазона от другого динамика. Первый случай применяется, когда динамик хорошо воспроизводит как средние, так и низкие частоты, но во время воспроизведения низких частот из-за больших амплитудных клебаний и сильного смешения катушки от магнита возникает фрейф параметров на средних, и соответственно качество средних частот падает. В этом случае разделение по частотным полосам оправдано и получает получить максимум качества. Во втором случае идет расширения низкочастотного диапазона и получается систуация, как если бы взяли вуфер , большего размера, но с качеством средних частот от меньшего вуфера. В Solo 7 используется второй вариант.
Garso detalumas ir aiškumas taip labai priklauso nuo to, kaip pastatytos kolonėlės ir kurioje vietoje klausoma. Trumpai, atsisėdus į saldžiąją vietelę mėgaujiesi ir užsimiršti.
Vėl gi, jeigu suprantate rusiškai, tema IXBT forume padės jums apsispręsti, ar verta pirkti kolonėles iš SOLO serijos. Daugybė patarimų, jeigu jos pradeda negaluoti. Taip pat yra keli DIY gidai, kaip šiek tiek pagerinti garso kokybę: 1 dalis, 2 dalis.
Kada nors, kai baigsis garantija, pabandysiu ką nors su jomis nuveikti – pakeisti vidinius laidus, apkloti vidų kokiu paralonu. Galiausiai, jeigu kada įsigysiu stiprintuvą, aktyvią kolonėlę paversiu pasyvia ir abi pasyvias prijungsiu prie stiprintuvo. Žmonės sako, kad tik tada atsiskleidžia visas 7tų gražumas.
Duomenis ir detalias apžvalgas apie šias kolonėles galite pasižiūrėti čia, čia, čia, čia ir čia.
Aktyvi kolonėlė.
J. D. Salinger. Devyni apsakymai
Ką gi, metai prasidėjo neblogai. Gal ir gerai tas modulinis studijavimas – dabar yra laiko savo poreikiams.
Viena iš tų knygų, kuri senokai stovėjo mano lentynoje ir laukė savo eilės. Nežinau, kodėl vis nesiryždavau. Nors „Rugiuose prie bedugnės“ mokykloje man patiko, o daugiau Salinger’io veikalų skaityti neteko. Deja. Gal maniau, kad nusivilsiu (visgi pasikeitė amžius, mąstymas ir t. t.), kad šie apsakymai bus per sunkūs ir dar tūkstantį priežasčių būtų galima surasti.
Bet pasiėmiau šią apsakymų knygą ir epilogas žadėjo gera:
Žinome garsą, kai suploja dvi rankos,
O koks garsas, kai ploja viena ranka?
Jei lygintumėme su žymiuoju „Rugiuose prie bedugnės“, kurį
žino daugelis, autoriaus maniera, vertybės ir net veikėjai tikrai panašūs. Dažnai vaizduojama vaiko-suaugusiojo pasaulių sąveika. Dažnai veikėjai vieniši, bandantys suprasti ar ieškantys. Man labiausiai patiko Salinger’io siužeto konstravimo meistrystė. Pradedi skaityti apsakymą ir iš tikrųjų niekada nežinai, kaip jis baigsis.
Labiausiai šokiravo jau pirmasis apsakymas „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“. Čia visko tiek daug! Įdomiai atskleidžiama pagrindinio veikėjo drama. Kažkodėl netikėta pabaiga. Nors kai galvoju dabar, visai tikėta ta pabaiga…
Visi apsakymai be galo saviti, nors ir turintys ryšį. Vis dėlto norisi išskirti šiuos apsakymus: „Skiriu Ezmei – su meile ir neganda“, „Žavios lūpos ir mano akių žaluma“ ir „Tedis“. Pirmajame minėtame apsakyme labai ryškūs veikėjų charakteriai, karo tematika ir jos pėdsakai. Vėlgi visa kulminacija tarsi paliekama pabaigai. Tai, žinoma, skaitytojui suteikia intrigos iki paskutinio kūrinio taško. Antrasis apsakymas toks painus, kad net nežinau, ar viską teisingai supratau… Iš dalies dėl to ir įsiminė. Kita vertus, įdomus pats siužetas: dviejų vyrų pokalbis apie vieną moterį ir santykius. Tiesiog buvo gana žaisminga (kaip iš Salinger’io). Paskutinysis mano išskirtas apsakymas, ko gero, vienas brandžiausių dvasine prasme. Jis apie vaiką, kuris iš tikrųjų suprato daugiau nei dažnas iš mūsų. Čia itin ryškūs budizmo elementai.
Tai, kad paminėjau tik keletą apsakymų, toli gražu nereiškia, jog kiti kažkuo blogi ar ne tokie įdomūs. Tikrai patiko ir „Žmogus Kuris Juokėsi“, ir „Mėlynasis de Domjė Smito periodas“ (šis apsakymas, tiesą pasakius, pats linksmiausias), ir visi kiti tikrai verti jūsų dėmesio.
Apibendrinant knyga neabejotinai verta skaitymo. Tiesa, iš pradžių man ji pasirodė niūroka (nuotaikos prasme) ir gal net šiek tiek depresyvi – daug karo tematikos, žmogaus vienišumo, nesupratimo, šaltumo. Rodos, skaitant puikiai būtų tikusi Pink Floyd muzika. Tačiau dalį knygos skaičiau darbe per pietų pertraukas. Ir tai man buvo nepakartojama džiaugsmo ir ramybės oazė. Atitrūkdavau nuo kasdienių rūpesčių, domėjausi kažkieno išgyvenimais, o ne tik savimi.
Metų apžvalga
Rodos, praėjusias metais nedaug gero buvo: krizė tęsėsi, Brazauskas mirė, sudužo lenkų lėktuvas su svarbiausiais šalies asmenimis, Lietuvoje prasiautė vėtra, o metų pabaigoje visu gražumu atsiskleidė Lukašenkos autoritarizmas (gal net tironizmas?).
Žinoma, nėra viskas taip blogai. Šiemet turėjome progą pasidžiaugti Pasaulio futbolo čempionatu ir lietuvių krepšininkų bronza.
Ko gero, metų sandūroje kiekvienas apmąstome savo metų įvykius. Mąsčiau ir aš, ar praėję metai buvo geri. Nepaisant visko, tikrai neturiu teisės skųstis. Praėję metai buvo geri ir kupini svarbių įvykių.
Pirmiausia, baigiau bakalauro studijas. Ir visai sėkmingai. Antra, apsigyvenau su Jurijumi. Vis dėlto teko palikti bendrabutį – jau ir laikas buvo. Trečia, Jurijus išpildė mano seną svajonę – priglaudė kiemo katiną. Taigi turim Morkutį. Ketvirta, su mamos pagalba įsigijau automobilį. Paprastą ir mažą, bet galiausiai nebesu priklausoma nuo kitų. Ir paskutinis metų įvykis – magistrantūros studijos.
Iš tikrųjų gerų dalykų šiemet nemažai, o didelių nelaimių pavyko išvengti. Kitų metų tikslai susiję su karjera ir mokslų baigimu. Atrodo, reikės nemažai padirbėti. Tikiuosi, ateinantys metai bus dar sėkmingesni. Ir ne tik man, bet ir Jums visiems.
Gerų metų!
Su šventėmis!
Užvakar norėjau parašyti apie kalėdines gerumo akcijas. Beveik prieš pabaigą paspaudžiau „įrašyti kaip juodraštį“ ir… viskas tiesiog dingo! Susinervinau. Nebegalėjau atkurti savo išdėstytų pamąstymų.
Na, ir tiek to. Užtat nufotografavau mūsų eglutę.
Linksmų visiems švenčių!
Kaip kultūristai vemia
Atvežė kultūūūristą operuoti. Viskas praėjo sklandžiai, išėmė tą apendiksą.
Po ilgo ir nuobodaus žadinimo.
-Vemsi?
-Mhm…
Sunerimau. Viskas aplinkui tuoj gali būti apvemta.
-Tikrai?
-Taip… – įnirtingai linksi galva.
Paduodu bliūūūdą.
Pakelia galvą, pasuka bliūūūdo link ir… „Ptfiu“. Vos ne vos išteka seilytė.
Ir taip du kartus.
Štai kaip vemia tikri kultūūūristai.
Spektaklis „Geležis ir sidabras“
Truputį apleidome savo tinklaraštį pastaruoju metu. Kaip nors bandysime atsigriebti! Nors iš tikrųjų gana rutiniškai gyvename.
Vienas rutinos paįvairinimų – spektaklis „Geležis ir sidabras“. Režisierius ir vienintelis aktorius – Rolandas Kazlas. Taip, šis faktas buvo paskata pažiūrėti šį spektaklį. Ne dėl to, kad esu viena iš R. Kazlo, kaip komiko iš televizijos laikų, gerbėjų. Buvo labai įdomu pamatyti jo režisuotą spektaklį.
Spektaklio vertinimų ir recenzijų tikrai nemažai. Tačiau aš nenoriu aiškinti, ką reikėjo suprasti tarp eilučių ar eilutėse. Nenoriu iškelti poezijos dvasingumo, nes, ko gero, kiekvienas į spektaklį atėjo savais tikslais. Mane labiausiai domino R. Kazlo režisūriniai sugebėjimai ir rimtas amplua.
Labai patiko. Galbūt net ir nesitikėjau, kad Rolandas Kazlas taip puikiai sudėlios spektaklį. Pagalvojau, kad labai sudėtinga vien iš 
eilėraščių sudėlioti vientisą istoriją, kuri, ko gero, vaizdavo paties autoriaus (Vlado Šimkaus) tam tikrus gyvenimo momentus. Puikiai sudėliota vientisa istorija. Spektaklio pradžia šiek tiek nerimta, „apšildanti“ publiką. Tada Rolandas Kazlas vedasi žiūrovus į spektaklio gelmes. Atidengiama scena, kurioje stovi vienišas poeto stalas, lempa, keli popieriai, puodeliai. Puikiai išnaudotas kiekvienas daiktas. Minimalizmas, tačiau iš jo daug ištraukiama. Kad ir prisiminus dialogą su staline lempa. Apskritai, lempos personifikacija spektaklio metu. Arba Kosto Smorigino daina „Naminis angelas“, kurios žodžiai – Vlado Šimkaus eilės.
Žodžiu, viskas buvo gerai apgalvota, panaudota ir išnaudota. Man patiko scenografija. Ypač paskutinė scena – avilys su išskridusiomis bitėmis-mintimis. R. Kazlas buvo rimtas, susikaupęs. Gal ir ne visai tokį jį įsivaizdavau šiame amplua, bet tikrai nenusivyliau.
Galiu tik pasakyti, kad Rolandas Kazlas yra šaunuolis. Rolandai, būk teatre ir tik teatre.
Labai noriu pamatyti ir kitų jo režisuotų spektaklių. Galbūt reiktų apsilankyti Kaune ir pažiūrėti spektaklį „Palata Nr. 6″.
Marguerite Duras. Mėta iš Anglijos
Pagaliau turėjau laisvą savaitgalį. Nereikėjo mokytis, dirbti ar dar kažkokia saviveikla užsiimti. Smegenys jau pavargusios nuo teisės aktų ir pan., tad nusprendžiau paskaityti neįpareigojančios grožinės literatūros.
Kriterijai: trumpas veikalas (kad spėčiau perskaityti per porą dienų), ne per daug rimtas, leidžiantis skaitant atsipalaiduoti.
Peržvelgiau savo knygų lentyną. Parulskio šiam kartui nesinorėjo. Šalia pasipainiojo Marguerite Duras. Nusipirkau kažkada per išpardavimą pabandymui. Nesiblogėja dažniausiai prancūzai rašytojai. 135 puslapiai atitiko mano kriterijų.
Skaityti tikrai lengva – romanas parašytas dialogo forma. Netikėtas detektyvo žanras. Tačiau istorija vystoma gana įdomiai. Vis dėlto ne viskas taip atvirai atskleidžiama. Man liko du klausimai, kurių negaliu vienareikšmiškai atsakyti: kodėl Mėta iš anglijos ir ar tikrai žudikė Klera Lan yra beprotė?
Šiaip visai nebloga knyga. Puikiai tiko laisvam savaitgaliui.
Radiniai saldainių dėžutėje
Kad ir kaip Rita nenori, kad diskredituotumėm save visuomenės akyse… Papasakosiu.
Užsinorėjau griliažinio saldainio. Pasiėmiau. Kadangi visai neseniai perskaičiau straipsnį apie saldainiuose iš Maximos rastas kirmėles, iš smalsumo įdėmiai apžiūrėjau – pamačiau kažkokius taškelius, lyg ir kiaušinėlius. Žvilgtelėjau į dėžutę. Ir štai ką radau:
Temačiau vieną kirminą, apie 1cm (mobilus visai nesufokusavo). Giliau knaisiotis ir ieškoti kirminų kažkaip nebuvo noro. Užsiveisė, matyt, nuo riešutų apačioje (aplink juos didžiausia koncentracija), apie kuriuos užmiršom. Arba iš kokio nors saldainio išlindo, ir rado šią puikią vietelę.
Heh. O šią saldainių dežutę buvome pastatę ant stalo svečiams. Ir jie, kaip ir mes, valgė saldainių. Ką gi. Maistingiau – daugiau baltymų.
Kad ir kaip nekaltai ir švariai iš išorės atrodo dėžutė, patarčiau retkarčiais išvalyti ir išmesti senus saldainius / riešutus. Gal net padarykite tai dabar.
Loading ...