Nemirtingumas
Perskaičiau šį straipsnį ir iš karto prisiminiau anime Ghost In The Shell.
Sakykite, ką norite, bet aš noriu gyventi amžinai. Noriu pamatyti žmonijos ateitį, mokslo išradimus, nukeliauti į atokiausius visatos kampelius, pamatyti žvaigždes, sutikti kitas gyvybes formas. Bet maždaug šiuo metu mano sveikas protas mane nutraukia sakydamas, kad tupėdamas fizikiniame, gležname ir lengvai pažeidžiamame kūne, to nepamatysiu ir nepatirsiu. Kokia išeitis? Persikelti į internetą/tinklą/kitą dimensiją. Kol gyvuos tinklas, tol gyvuosiu aš, galėsiu gaminti savo klonus, persikelčiau į kokį nepažeidžiamo roboto kompiuterį ir pirmyn į visatos platybes.
Bet, tarkim, nukopijavau save (atmintį, žinias, asmenybę ir t.t.) į tinklą.
Ar aš automatiškai persikelsiu į tą tinklą sąmone? Gal tiesiog pasigaminsiu kopiją? T.y. mano tikroji sąmonė liks mano kūne. Gyvuos tik mano klonai. O aš pats MIRSIU.
Ar įmanoma savo… esybę perkelti į kitą kūną? Ar mes esame neišvengiamai pririšti prie savo fizikinio kūno, smegenų?
Šiuo atveju akis rėžia žodis „siela“ arba „ghost“ – iš GITS. Jeigu mes ją turime, tai gali būti tam tikras išgelbėjimas. Tereikia išmokti surasti ir perkelti sielą į kitą kūną ir vualia, tu visa savo esybe, sąmone ir mintimis persikėlei į kitą kūną. Keliauk kur nori, būk nemirtingas, kurk naujus kūnus, patirk nuotykius.
Bet jeigu mes neturim jos? Jeigu mūsų sąmonė iš tikrųjų tėra smegenų, jų neuronų, cheminių virsmų produktas? Juk smegenims nustojus veikti, tada nustosime egzistuoti ir mes patys. Nukopijavę visą informaciją, kurią laikė smegenys, pagamintumėme tik savęs kopiją, tuščią kopiją. Net jeigu ji ir būtų varoma kokio kvantinio kompiuterio, leidžiančio visiškai tiksliai imituoti originalą, tai vis tiek tebūtų kopija. Kopija su identiška atmintimi. Bet tai jau būtų kita sąmonė, varoma kompiuteriu. Tikrasis AŠ, varomas smegenimis, jau neegzistuos.
Ar aš tikrai norėčiau pagaminti savo kopiją ir paleisti ją į visatos platybes, kai aš jau būsiu miręs? Ar tai bus tolygu paties kelionėms? Taip, kopija manys, kad ji yra tikrasis originalas. Gims kitas „aš“, ir visos po jo einančios kopijos tą patį manys. Prisigamins galybė kopijų, ir visi susiginčys, kuris tikrasis. Ar tikrai visata nori, kad tokių egoistiškų asmenybių kaip aš būtų milijonai ir jų knibždėte knibždėtų visoje visatoje? Ar man tai turėtų rūpėti? Aš juk būsiu miręs.
Gali būti, kad mano menkas protas to nesupranta. Galbūt, iš tikrųjų, mes tesame informacijos, prisiminimų kratinys. Galbūt, kad taptume tikraisiais „aš“, mums tereikia turėti kokį daiktą, su kuriuo mes patys identifikuotumėmės. Galbūt mes nesame tokie svarbūs. Galbūt užtektų pasigaminti kopiją, sukurti smegenų analogą, kad ir kitas identiškas biologines smegenis. Šiuo atveju būtų įmanoma sukurti robotą, identišką žmogui. Kuris taptų asmenybe, unikaliu.
O galbūt mes esame šiek tiek daugiau, nei tiesiog biologiniai organizmai. Galbūt mūsų ganėtinai gerai išsivysčiusios smegenys sukuria ką nors panašaus į sielą, ką nors, ką įmanoma perkelti, identifikuoti, kas tegali egzistuoti tik kaip originalas, kurio neįmanoma nukopijuoti, kažką keisto, kas egzistuoja kokioje nors kitoje dimensijoje. Galbūt mūsų kūnas tėra kiautas. Galbūt mes galėtumėme gyventi amžinai, bet kol kas negalime, nes mūsų vienintelis kiautas miršta. Pagaminę kitą kiautą, mūsų esybė persikeltų į jį.
Bet kol mes tokio dalyko neatrasime, nepačiupinėsime, mes nebūsime tikri, ar, pagaminę kopiją, automatiškai persikelsime į tą kopiją ir ar originalas taps tiesiog fizikiniu kūnu, tuščias. Būtų šiek tiek nemaloni situacija, jeigu, pagaminus mano kloną, paaiškėtų, kad iš tikrųjų aš niekur nepersikėliau. Ir man tektų susitikti su juo akis į akį. Susipyktumėme, kuris yra tikrasis. Tikrai nenoriu. Ir mano klonas to nenorėtų. Ir man būtų skaudu, kad aš vis dėlto mirsiu.
Šiuo metu tematau vienintelę išeitį – patobulinti mūsų kūną taip, kad jis gyvuotų kaip įmanoma ilgiau, kad būtų kuo labiau apsaugotas, atsparesnis. Jeigu mes tesame fizikiniai kūnai ir viskas priklauso nuo smegenų, mums reikia galvą perkelti į kokį stiklainį su maitinimo įranga (kaip Futuramoje). Arba mechanizuoti likusią kūno dalį, t.y. robotizuotis (cyberpunkas, transhumanizmas). Sukurti technologiją, kurią galėtumėme valdyti savo smegenimis, kuri mūsų smegenis maitintų, palaikytų gyvomis, taisytų, gydytų (mmm… nanorobotukai-gydytojai-mechanikai). Teliks mums tik įlipti į erdvėlaivį, gerai apsaugantį smegenis nuo žiaurios visatos, ir skirsti tolyn ir tolyn.
Žinoma, galbūt tokia technologija dar nebus sukurta, galbūt mano asmenybė nėra verta tokio ilgo gyvenimo. Galbūt man nusibos amžinai gyventi, apims depresija. Galbūt visata nėra tokia įdomi amžinam gyvenimui. Bet juk pasvajoti galima! Ir prisipažinkite, pabandyti būtų visai įdomu ir linksma, ar ne?
Mendel’s Dream
Per anglų paskaitą su keliais grupiokais turėjome sukurti sci-fi istoriją naudodami kelis žodžius. Štai rezultatas. Šiek tiek pakeičiau, bet, manau ir tikiuosi, grupiokai nesupyks.
Pictures of The Day #5
2009.06.23: Molecular Cloud Barnard 68
Credit: FORS Team, 8.2-meter VLT Antu, ESO
Where did all the stars go? What used to be considered a hole in the sky is now known to astronomers as a dark molecular cloud. Here, a high concentration of dust and molecular gas absorb practically all the visible light emitted from background stars. The eerily dark surroundings help make the interiors of molecular clouds some of the coldest and most isolated places in the universe. One of the most notable of these dark absorption nebulae is a cloud toward the constellation Ophiuchus known as Barnard 68, pictured above. That no stars are visible in the center indicates that Barnard 68 is relatively nearby, with measurements placing it about 500 light-years away and half a light-year across. It is not known exactly how molecular clouds like Barnard 68 form, but it is known that these clouds are themselves likely places for new stars to form. In fact, Barnard 68 itself has recently been found likely to collapse and form a new star system. It is possible to look right through the cloud in infrared light.
Pictures of The Day #4
Nežinau. Jaučiuosi kvailai. Tai tiesiog kopijavimas. Grubus ir įžūlus kopijavimas.
Padėkite apsispręsti: tęsti šį kopijavimą, ar mesti?
- Jeigu papildytumei dar keliais POD, patogumo dėlei tegul viskas būna vienoje vietoje (17%, 1 Votes)
- Ketvirtas, tačiau visiškai su klausimu nesusijęs, pasirinkimas! (0%, 0 Votes)
- Nežinau. Man nesvarbu. Ir čia, ir ten gerai. (17%, 1 Votes)
- Tęsk. Man maloniau/įdomiau/patogiau skaityti čia, negu ten. (50%, 3 Votes)
- Velniop jį! Mesk! Tai tėra kopijavimas ir nieko daugiau. Verčiau užsiprenumeruosiu originalius puslapius. (16%, 1 Votes)
Iš viso balsavo: 6
Loading ...
2009.06.15: Streaming Dark Nebulas near B44
Credit & Copyright: Thomas V. Davis (tvdavisastropix.com)
Dark dust lit by the bright yellow star Antares highlight this photogenic starscape of the southern sky. A wider angle image shows the central band of our Milky Way Galaxy connected to Antares by streams of dust knows as the Dark River. At the head of the Dark River the dust appears in dense knots. One of the densest knots is B44, pictured near the bottom of the above image. Off to the left of the above image lies Antares, a star so bright that the pictured dust reflects its light, giving it a distinct yellow hue. Light from the blue star on the image left creates a surrounding blue reflection nebula named IC 4605. B44 and IC 4605 lies about 500 light years distant toward the constellation of the Scorpion.
Pictures of The Day #3
2009.06.14: Stars at the Galactic Center
The center of our Milky Way Galaxy is hidden from the prying eyes of optical telescopes by clouds of obscuring dust and gas. But in this stunning vista, the Spitzer Space Telescope’s infrared cameras, penetrate much of the dust revealing the stars of the crowded galactic center region. A mosaic of many smaller snapshots, the detailed, false-color image shows older, cool stars in bluish hues. Reddish glowing dust clouds are associated with young, hot stars in stellar nurseries. The very center of the Milky Way was only recently found capable of forming newborn stars. The galactic center lies some 26,000 light-years away, toward the constellation Sagittarius. At that distance, this picture spans about 900 light-years.
Pictures of The Day #2
2009.06.09: Markarian’s Chain of Galaxies
Across the heart of the Virgo Cluster of Galaxies lies a striking string of galaxies known as Markarian’s Chain. The chain, pictured above, is highlighted on the upper right with two large but featureless lenticular galaxies, M84 and M86. Prominent to their lower left is a pair of interacting galaxies known as The Eyes. The home Virgo Cluster is the nearest cluster of galaxies, contains over 2000 galaxies, and has a noticeable gravitational pull on the galaxies of the Local Group of Galaxies surrounding our Milky Way Galaxy. The center of the Virgo Cluster is located about 70 million light years away toward the constellation of Virgo. At least seven galaxies in the chain appear to move coherently, although others appear to be superposed by chance.
