Nemirtingumas
Perskaičiau šį straipsnį ir iš karto prisiminiau anime Ghost In The Shell.
Sakykite, ką norite, bet aš noriu gyventi amžinai. Noriu pamatyti žmonijos ateitį, mokslo išradimus, nukeliauti į atokiausius visatos kampelius, pamatyti žvaigždes, sutikti kitas gyvybes formas. Bet maždaug šiuo metu mano sveikas protas mane nutraukia sakydamas, kad tupėdamas fizikiniame, gležname ir lengvai pažeidžiamame kūne, to nepamatysiu ir nepatirsiu. Kokia išeitis? Persikelti į internetą/tinklą/kitą dimensiją. Kol gyvuos tinklas, tol gyvuosiu aš, galėsiu gaminti savo klonus, persikelčiau į kokį nepažeidžiamo roboto kompiuterį ir pirmyn į visatos platybes.
Bet, tarkim, nukopijavau save (atmintį, žinias, asmenybę ir t.t.) į tinklą.
Ar aš automatiškai persikelsiu į tą tinklą sąmone? Gal tiesiog pasigaminsiu kopiją? T.y. mano tikroji sąmonė liks mano kūne. Gyvuos tik mano klonai. O aš pats MIRSIU.
Ar įmanoma savo… esybę perkelti į kitą kūną? Ar mes esame neišvengiamai pririšti prie savo fizikinio kūno, smegenų?
Šiuo atveju akis rėžia žodis „siela“ arba „ghost“ – iš GITS. Jeigu mes ją turime, tai gali būti tam tikras išgelbėjimas. Tereikia išmokti surasti ir perkelti sielą į kitą kūną ir vualia, tu visa savo esybe, sąmone ir mintimis persikėlei į kitą kūną. Keliauk kur nori, būk nemirtingas, kurk naujus kūnus, patirk nuotykius.
Bet jeigu mes neturim jos? Jeigu mūsų sąmonė iš tikrųjų tėra smegenų, jų neuronų, cheminių virsmų produktas? Juk smegenims nustojus veikti, tada nustosime egzistuoti ir mes patys. Nukopijavę visą informaciją, kurią laikė smegenys, pagamintumėme tik savęs kopiją, tuščią kopiją. Net jeigu ji ir būtų varoma kokio kvantinio kompiuterio, leidžiančio visiškai tiksliai imituoti originalą, tai vis tiek tebūtų kopija. Kopija su identiška atmintimi. Bet tai jau būtų kita sąmonė, varoma kompiuteriu. Tikrasis AŠ, varomas smegenimis, jau neegzistuos.
Ar aš tikrai norėčiau pagaminti savo kopiją ir paleisti ją į visatos platybes, kai aš jau būsiu miręs? Ar tai bus tolygu paties kelionėms? Taip, kopija manys, kad ji yra tikrasis originalas. Gims kitas „aš“, ir visos po jo einančios kopijos tą patį manys. Prisigamins galybė kopijų, ir visi susiginčys, kuris tikrasis. Ar tikrai visata nori, kad tokių egoistiškų asmenybių kaip aš būtų milijonai ir jų knibždėte knibždėtų visoje visatoje? Ar man tai turėtų rūpėti? Aš juk būsiu miręs.
Gali būti, kad mano menkas protas to nesupranta. Galbūt, iš tikrųjų, mes tesame informacijos, prisiminimų kratinys. Galbūt, kad taptume tikraisiais „aš“, mums tereikia turėti kokį daiktą, su kuriuo mes patys identifikuotumėmės. Galbūt mes nesame tokie svarbūs. Galbūt užtektų pasigaminti kopiją, sukurti smegenų analogą, kad ir kitas identiškas biologines smegenis. Šiuo atveju būtų įmanoma sukurti robotą, identišką žmogui. Kuris taptų asmenybe, unikaliu.
O galbūt mes esame šiek tiek daugiau, nei tiesiog biologiniai organizmai. Galbūt mūsų ganėtinai gerai išsivysčiusios smegenys sukuria ką nors panašaus į sielą, ką nors, ką įmanoma perkelti, identifikuoti, kas tegali egzistuoti tik kaip originalas, kurio neįmanoma nukopijuoti, kažką keisto, kas egzistuoja kokioje nors kitoje dimensijoje. Galbūt mūsų kūnas tėra kiautas. Galbūt mes galėtumėme gyventi amžinai, bet kol kas negalime, nes mūsų vienintelis kiautas miršta. Pagaminę kitą kiautą, mūsų esybė persikeltų į jį.
Bet kol mes tokio dalyko neatrasime, nepačiupinėsime, mes nebūsime tikri, ar, pagaminę kopiją, automatiškai persikelsime į tą kopiją ir ar originalas taps tiesiog fizikiniu kūnu, tuščias. Būtų šiek tiek nemaloni situacija, jeigu, pagaminus mano kloną, paaiškėtų, kad iš tikrųjų aš niekur nepersikėliau. Ir man tektų susitikti su juo akis į akį. Susipyktumėme, kuris yra tikrasis. Tikrai nenoriu. Ir mano klonas to nenorėtų. Ir man būtų skaudu, kad aš vis dėlto mirsiu.
Šiuo metu tematau vienintelę išeitį – patobulinti mūsų kūną taip, kad jis gyvuotų kaip įmanoma ilgiau, kad būtų kuo labiau apsaugotas, atsparesnis. Jeigu mes tesame fizikiniai kūnai ir viskas priklauso nuo smegenų, mums reikia galvą perkelti į kokį stiklainį su maitinimo įranga (kaip Futuramoje). Arba mechanizuoti likusią kūno dalį, t.y. robotizuotis (cyberpunkas, transhumanizmas). Sukurti technologiją, kurią galėtumėme valdyti savo smegenimis, kuri mūsų smegenis maitintų, palaikytų gyvomis, taisytų, gydytų (mmm… nanorobotukai-gydytojai-mechanikai). Teliks mums tik įlipti į erdvėlaivį, gerai apsaugantį smegenis nuo žiaurios visatos, ir skirsti tolyn ir tolyn.
Žinoma, galbūt tokia technologija dar nebus sukurta, galbūt mano asmenybė nėra verta tokio ilgo gyvenimo. Galbūt man nusibos amžinai gyventi, apims depresija. Galbūt visata nėra tokia įdomi amžinam gyvenimui. Bet juk pasvajoti galima! Ir prisipažinkite, pabandyti būtų visai įdomu ir linksma, ar ne?
Microlab SOLO6C apžvalga
Užsisakiau iš Fortako sausio viduryje Microlab SOLO7C. Deja, vis nukeldavo atvežimo datą. Galiausiai kolonėlės dingo iš prekių sąrašo – trūko kantrybė ir paprašiau pakeisti užsakymą į SOLO6C. Kitą dieną susisiekė ir pranešė, kad galima atsiimti. Visas pilnas laimės nuskubėjau. Sumokėjau 330LT. (Microlab’as kažkoks keistas, veža bene visus modelius, išskyrus 7-tą. Galbūt per daug žmonių nori jų ir jie nespėja gaminti..?)
Mažas patarimas valant/surenkant kompiuterį
Niekada neprisukinėkite heatsink’ų (radiatorių) su metaliniais varžtais.
Dėl tokio menknieko praleidau visą vakarą ir kitą rytą sukdamas galvą.
Teko valyti krikštatėvio kompiuterį, todėl nusprendžiau pakeisti ir termopastą. Nuimant northbridge’o heatsinką, sulūžo abu plastmasiniai laikikliai – jie nuo karščio tiesiog suskilinėjo ir lūžo nuimant. O aš, kaip kvailys, daugiau nieko nesugalvojęs, su keliais varžteliais prisukau prie motininės heatsinką. Viską surinkau, žiū – kompiuteris pasikrauna ir išsijungia. Kurį laiką atsisako atsibusti. Po to istorija kartojasi, papildomai randa harde kažkokią klaidą.
Parsivežiau kompą namo ir, po ilgo krapštymosi, dingtelėjo mintis, kad kažkur turėtų būti mano senasis Radeon’as su panašiais aušintuvo laikikliais. Radau juos ir prikabinau heatsink’ą. Nusprendžiau vėl pabandyti laimę ir įjungti kompiuterį. Ir… VEIKIA! Toks palengvėjimas viduje – jau maniau, kad kažkaip pažeidžiau procesoriaus dantukus, arba kokius niekus motininėje.
Nežinau – galbūt dėl sąlyčio su metaliniu varžtu kažkur nutekėdavo elektros srovė. Arba heatsink’as lietėsi su kokia mikroschema – jį prisukau šiek tiek kreivai ir, regis, lietė pačią motininę.
Laimei, neįvyko koks trumpas sujungimas ir nesudegė visa motininė.
Žinau, žinau, tai turėtų būti akivaizdžiai aišku dėl tų varžtų.
Idealaus muzikos grotuvo paieška Ubuntu sistemoje
Grotuvas turėjo atitikti bent tris kriterijus:
1. Puikiai – greitai, tvarkingai susitvarkyti su muzikos kolekcija, kurioje yra virš 60k failų;
2. palaikyti mp3, flac, ape, wv, wav;
3. būti tik muzikos grotuvas.
Kadangi windows aplinkoje naudojau foobar2000, grotuvo kokybės kartelė buvo pakelta labai aukštai. Labai. Nenuginčyjamai, f2k yra visų laikų geriausias grotuvas.
Canon – idiotai!
Nusprendžiau po ilgos pertraukos prijungti skenerį Canon CanoScan 3000ex. Apsidžiaugęs, kad Canon puslapyje yra specialūs Windows 7 driver’iai, atsisiunčiau. Retai tokiems seniems įrenginiams yra atnaujinamos tvarkyklės.
Paleidžiu, išarchyvuoja ir…
„This driver is only for 32-bit Windows.“
!@#$%^&()&%&@#^$&)*(_&%^%#%$#!$#!%$*(^*&%^%@%$#!@
Kvailiai! Idiotai! Prakeiktieji!
Kaip įmanoma nepalaikyti 64-bit’ų operacinės sistemos?!
…
Canon mane nuvylė ir supykdė. Niekada nebepirksiu jų produkcijos, nes bijosiu nerasti paprasčiausių driver’ių.
Na, belieka rašytis WinXP į virtualią erdvę ir prireikus taip skenuoti. Arba vėliau patikrinti, ar veikia su Ubuntu. 64-bit Ubuntu.
…turiu blogą nuojautą.
Kodėl reikia valyti kompiuterį
Nes po beveik metų viduje gali susikaupti tiek dulkių. Padvigubinkite kiekį, kurį matote, nes bene tiek pat yra dar įstrigę keliuose “filtro” sluoksniuose.
Mokslo pasaulio naujienos #1
„Milžiniškas“ magnetinis efektas spaudimo dėka: dar viena revoliucija skaičiavimo technologijoje?
Milijonai žmonių šiandien nešioja kišeninius muzikinius grotuvus, sugebančius kaupti tūkstančius kūrinius, dėka prieš 20 metų atrasto „gigantiško magnetinio pasipriešinimo efekto“ fenomeno, kuris suteikė galimybę įgrūsti daugiau informacijos į vis mažėjančius kietuosius diskus. Dabar mokslininkai užčiuopė dar vieną fenomeną – „milžinišką magnetinio pasipriešinimo efektą“, apie tūkstantį kartų galingesnį ir galintį sukelti revoliuciją skaičiavimo technologijoje.
Raumenų atrofija: kada organizmas pats save kanibalizuoja
Beviltiškų situacijų, tokių kaip pasninkavimas, ar raumens iššvaistymas, kurį patiria vėžiu ar AIDS sergantys pacientai, metu, kūnas pats save kanibalizuoja, skaidydamas griaučių raumenų baltymus tam, kad gautų aminorugščių. Naujas tyrimas, kurį publikavo Shenhav Cohen, Alfred Goldberg ir jų kolegos, parodo, kad atrofija yra dažnesnis reiškinys, nei manyta anksčiau. Šie tyrinėtojai rado įrodymų, kad fermentas MuRF1 selektyviai skaido storus raumens filamentus, apeidamas plonus.
Loading ...
