Juoda Morka

Įdomioji statistika

Čia beieškodama magistriniam informacijos Statistikos departamento tinklapyje užėjau į skiltį „Įdomioji statistika“. Visai įdomu: populiariausi vardai, pavardės, kūdikiams skiriami vardai ir pan. Pažiūrėkite, gal rasite savo.

Populiariausi gyventojų vardai 2011 m.¹
Metų pradžioje

Labiausiai paplitusios gyventojų pavardės 2011 m.¹
Metų pradžioje

Populiariausi kūdikių vardai 2010 m.¹

 Keista tai, kad visada maniau, jog mano pavardė taip pat viena iš populiariųjų. Tikrai daug kur tenka matyti. Nors galbūt tiesiog labiau atkreipiu į ją dėmesį…

Bet jau vardas tikrai turėjo būti populiariųjų sąraše! Net kalbos negali būti. Kur tik pasisuki, vien visokios Ritos… Amžiais painiava, į kurią kreipiamasi ir t. t. Keista. Negi tik aš taip dažnai gyvenime susiduriu su Ritomis?

Hey, ar prisijungsi?

Išjunkime šviesas TIK vienai valandai. Na, bent vieną nereikalingą lemputę… Ir visai nesvarbu, kad efektas nėra reikšmingas.

Šiandien, 20.30 val.

Daugiau informacijos apie akciją galite rasti čia.

Altruizmas – ar įmanomas šiandien?

Perskaičiau Kęstučio Vingilio straipsnį „Pinigai ir altruizmas“ žurnale „Verslo klasė“ ir susimąsčiau. Ar iš tikrųjų dar įmanomas altruizmas šiuolaikinėje visuomenėje? Nekalbu apie pavienius atvejus, kurie yra laikomi kažkokiomis anomalijomis mūsų visuomenėje. Bet ar tai gali egzistuoti kaip visuotinai priimtas mąstymo būdas?

Pirmiausia apie tai, kas yra altruizmas ir su kuo jis valgomas:

• Asmenybės bruožas, pasireiškiantis nesavanaudišku rūpinimusi kitu žmogumi.
• Valios nusistatymas savo moraliniu tikslu laikyti kitų gerovę; nesavanaudiškas nusiteikimas.
• Moralinis principas, kuriuo vadovaujantis nesavanaudiškai, aukojant asmeninius interesus, rūpinamasi kitų gerove; aukščiausioji socialinės asmenybės pakopa, žmogaus socialinio subrendimo rodiklis.
• Žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kurios svarbiausias dorovinio vertinimo motyvas ir kriterijus yra kito žmogaus arba socialinės bendrijos interesai. (daugiau…)

Dienos įvykis. Būkite atsargūs kelyje!

Šiandien, po darbo, teko būti labai nemalonaus įvykio liudininke.

Išlipau iš 53 autobuso L. Giros stotelėje. Turėjau nueiti dar į Mandariną. Man degė žalia šviesa, tad ėjau per gatvę apie kažką susimąsčiusi. Išgirdau stabdžių cypimą ir duslaus smūgio garsą. Pakeliu galvą – priekyje skrenda merginos kūnas. Už gero metro nukrito ir dar vertėsi keletą kartų ant gatvės.

Kraupu. Visi žmonės, buvę aplink, vienu metu aiktelėjo. Vairuotojas, netekęs žado, sėdėjo įsikibęs į vairą ir žiūrėjo didelėmis akimis į priekį. Kurį laiką buvo sustingęs.

Partrenkta mergina sąmonės neprarado. Bene iškart bandė stotis, bet nepavyko (manau, dėl smūgio galėjo lūžti koja). Tada nušliaužė į gatvės pakraštį. Žinoma, prie jos pribėgo susirūpinę žmonės.

Vairuotojas sutrikęs vis dar sėdėjo mašinoje. Atrodė, tikrai žmogų ištiko nemenkas šokas.

Net man, visiškai nesusijusiam praeiviui, buvo labai kraupu. Kūnu nuėjo šiurpuliukai. Brrrr… Tai šimtą kartų baisiau nei toje socialinėje reklamoje, kur mergaitė išskrenda pro priekinį automobilio langą. Nors šis įvykis nėra toks tragiškas. Vis dėlto bandžiau suprasti, kaip tuo metu jautėsi partrenkta mergina (kaip jai skaudėjo…) ir kaip baisu turėjo būti to automobilio vairuotojui.

Po tokio įvykio aš parvažiuoti automobiliu namo nebegalėčiau. Net nežinau, kiek laiko bijočiau vėl sėsti prie automobilio vairo. Didžiulė kaltė ir baimė.

Įvykio metu ėjau susimąsčiusi ir tikrai nežinau, kokios buvo aplinkybės, bet kadangi man degė žalia šviesaforo šviesa, tai merginai turėjo degti raudona. Bet tai tik mano samprotavimas – nesu niekuo tikra.

Mielieji, būkite atsargūs kelyje! Geriau 10 min. grįžti vėliau į namus arba pavėluoti į susitikimą negu grįžti su slegiančiu kaltės jausmu ir tuo stovinčiu vaizdu akyse. Geriau pavėluoti į autobusą ir palaukti kito kad ir 20 min. negu važiuoti į ligoninę. Ir juk geriau negadinti kitiems tokio gražaus vakaro.

Saugokime savo ir kitų kojas, rankas ir galvas.

Ar mes – materialistų tauta?

Toks natūralus klausimas iškilo šiandien perskaičius straipsnį LRT tinklapyje. Šiame straipsnyje aprašomas tyrimas, kuriuo nustatyta, kad kone trečdalis respondentų labiausiai trokšta gero gyvenimo (suprask, finansiškai gero). Suprantu, kad procentas nėra labai didelis, tačiau tokia situacija vis dėlto verčia susimąstyti. Visgi materialinę gerovę pasirinko daugiausiai respondentų.

Sakysite, tokį atsakymą pasirinko daugiau jauni žmonės (jaunystė – kvailystė?). Galbūt. Bet kur tas jaunimo idealizmas? Ar tikrai jauniems žmonėms labiausiai turi rūpėti pinigai, nuosavas verslas, namas, geras automobilis? Ar tai troškimas turėti kažką savo? Būti finansiškai nepriklausomu? Bandyti pasauliui įrodyti savo vertę?

Bet… (daugiau…)

Diena be automobilio!

Rugsėjo 22-ąją tradiciškai minima Tarptautinė diena be automobilio. Tai Judriosios savaitės svarbiausia diena. Šią dieną siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į neigiamą transporto įtaką aplinkai ir žmonių sveikatai, patiems prisidėti prie švarios aplinkos išsaugojimo. Žmonės raginami bent šią dieną mieste išsiversti be automobilio, ieškoti kitokių susisiekimo priemonių – eiti pėsčiomis, važiuoti dviračiu, naudotis viešuoju transportu.

Pirmoji akcija „Mieste – be savo automobilio“ buvo surengta 1998 m. Prancūzijoje. 2000 m. šioje akcijoje jau dalyvavo 760 Europos miestų. (daugiau…)

Su tinklaraščio diena!

Nors mes ir pradėjome rašyti dar visai neseniai, nors aš bene nei karto neišpildžiau pažadų, apie ką rašysiu, nors mes ir labai retai ką nors parašome, nors ir turime vos kelis skaitytojus, norime pasveikinti visus su tinklaraščio diena!

Tikėkimės, kad aš ateityje turėsiu bent kokį menkiausią įkvėpimą ir drąsos parašyti šiokią tokią nesąmonę. Ar bent jau išdrįsti pabandyti išpildyti pačio pirmo įrašo pažadus.

O dabar – įdomiausi tinklaraščiai, kurių įrašų su nekantrumu laukiu:

1. nežinau.lt – Džiugo dienoraštis (juk visi tai jau žino). Todėl, kad dėka blogoramų papildžiau feedreader’į dešimtimis prenumeratų.

2. Tema – Lebedevo dienoraštis. Todėl, kad mėgaujuosi jo šaltu, skeptišku požiūriu.

3. Eugenijus.eu – Eugenijaus dienoraštis. Todėl, kad mėgaujuosi pasakojimais apie gyvenimą, keliones. Ir Ruduką.

4. Atheist Poncho – Fotografo dienoraštis. Radau jį tarp last.fm kaimynų. Todėl, kad abu dieviname Boards Of Canada. Ir todėl, kad dievinu jo nuotraukas – jis sugeba pagauti nuostabius žmonių… bendravimo (?) momentus.

5. Studentusmedicus – KMU studentės dienoraštis. Todėl, kad visai neseniai norėjau studijuoti mediciną ir vis dar domiuosi su medicina susijusiomis temomis.

Tikiuosi, kuri nors iš nuorodų bus ir jums įdomi bei naudinga.

23 dažniausiai pamirštami dalykai

Didžiojoje Britanijoje mokslininkai atliko tyrimą apie tai, ką žmonės dažniausiai pamiršta. Apklausoje dalyvavo 2 tūkst. respondentų. Rezultatai manęs nenustebino, nes pačios užmirštamų dalykų sąrašas būtų visai panašus. Vis dėlto įdomu.

23 dalykai, kuriuos dažniausiai pamirštame:

1. paliekame atšalti arbatos puoduką;

2. kur padėjome raktus;

3. ko ėjome į parduotuvę;

4. skalbinius skalbimo mašinoje;

5. išimti maistą iš šaldiklio;

(daugiau…)

Apie teatrą ir V. Masalskį

Vis ruošiuosi parašyti post’ą apie Oskarą Koršunovą, skaitau įvairius straipsnius bei renku medžiagą, todėl jau kuris laikas gyvenu su mintimis apie teatrą. Šiandien aptikau LRT puslapyje interviu su Valentinu Masalskiu. Šį žmogų pradėjau labai vertinti ir gerbti po apsilankymo jo spektaklyje „Nuolankioji“. Tai vienas geriausių spektaklių, kokį esu mačiusi. V. Masalskio įkūnytas personažas mane taip sujaudino ir sukrėtė, kad aš tomis emocijomis gyvenau dar porą mėnesių.  Toks, mano manymu, ir turi būti tikras spektaklis, tikras teatras.

(daugiau…)

Svaras: „Pavargau netikėti žmonėmis“

Perskaičiau interviu su hiphopo grupės „G&G sindikatas“ nariu Svaru (Gabrielius Liaudenskas). Seniai manau, kad šis žmogus nekvailas ir ne tuštybės mugės atstovas. Straipsnis dar kartą patvirtino, kad jo nuomonė, mintys, vertybės yra artimos manosioms. Džiugu, kad Svaras viešai reiškia savo nuomonę, ir tikiuosi, dėl turimo autoriteto jo žodžiai pasieks daugelį žmonių. Noriu pasidalinti su jumis keletu ištraukų, kurios man labiausiai užstrigo:

Psichologija turbūt yra pagrindinis dalykas. Kol žmogui viskas gyvenime sekasi, jis nenori matyti, nenori girdėti ir nenori žinoti, kad kažkur egzistuoja negražūs ir negeri reiškiniai. Tai tam tikras „penkto puslapio“ sindromas. Lietuviai labai mėgsta „penktą puslapį“: svetimos mirtys, svetimas smurtas, svetimos nelaimės – visa tai kažkaip masina žmones. Bet kai tai paliečia juos, ir ypač kai apie juos būna parašoma „penktame puslapyje“, tuomet jie iškart praregi ir supranta. <…> Jeigu ir yra žmonių, kurių negalima pakeisti, tai jų yra mažuma. Manau, kad didžiąją dalį žmonių galima pakeisti. Net ir tuos, kurie yra nuėję visiškais klystkeliais. Bet paslaptis yra labai paprasta: reikia, kad jis pats norėtų pokyčių. Kol to norės tik aplinkiniai – rezultatų nebus.

Dažnai aukoju prašantiems išmaldos. Kad ir kiek savęs klausiau, kodėl aš tai darau, kad ir kiek mane kvailino pažįstami ir draugai, niekada negalėjau nei jiems pritarti, nei sau atsakyti, kodėl taip elgiuosi. Nežinau. Tiesiog nenutuokiu apie to žmogaus gyvenimą. Galbūt jis yra apgavikas. Galbūt. Dalis jų tikriausiai tokie ir yra. Bet vienas iš dalykų, kuriais gyvenime tikiu, yra tai, kad viskas grįžta atgal. Jei tas žmogus apgauna mane, jis visų pirma apgauna save. Nenuskursiu nuo tų 50 centų ar lito. Nenoriu visuose žmonėse matyti blogio.

Sutinku begalę gerų, šviesių ir kūrybingų žmonių. Matau labai daug to, kas prieštarauja žiniasklaidos teigiamai tiesai. Beje, daug šviesių, kuriančių žmonių pažįstu ne blizgančiame, o šiame marginaliniame, tamsiame ir nepripažintame mieste. Tokie žmonės neturi nieko bendra su tuštybe, prabanga ir panašiais dalykais. Jie nepasidavę blizgesiui, jų sielos nėra tuščios, tai tiesiog dvasingi ir šviesūs žmonės, jų iš tiesų yra daug.

Gal esu senamadiškas, bet manau, kad žmogui formuojantis knygos vaidina didžiulį vaidmenį. Skaitant jas plečiasi žodynas, keičiasi mąstymas, lavinama fantazija, kalbėjimo maniera. Taip pat manau, kad knygų nepakeis kompiuteriniai jų variantai. Tai ne tas pats. Knygą reikia liesti, ją reikia čiupinėti, dėti ant stalelio miegamajame, kiekvieną dieną atsiversti ir ieškoti to puslapio, kuriame vakar baigei skaityti, kartu perskaitant tam tikras vietas iš naujo.

Jei susidomėjote, visą interviu galite rasti Bernardinuose.