Kaip arba kur bėga laikas?
Sako, kad stebėdamas, kaip auga vaikai, supranti, kaip greitai bėga laikas. Galbūt. Bet ne tik. Šiemet, lankydama mirusiųjų kapus, supratau, kad tiek daug dalykų pasiliko praeityje. Anksčiau maniau, kad žaizdų laikas negali užgyti. Jokiu būdu. Dabar manau, kad laikas galbūt ir neužgydo visiškai, tačiau apgydo, numalšina.
Kai prie kapo stovėdamas pasižiūri, kada žmogus mirė, nes nebeprisimeni tų metų… Tiksliai žinai patį faktą, aplinkybes, bet prieš kiek laiko tai įvyko… Turbūt laikas apneša viską užmaršties dulkėmis. Susitaikome, susigyvename arba tiesiog paliekame praeičiai. Įsivaizduoju tai kaip perskaitytų knygų krūvą: apačioje padėtos seniausiai perskaitytos knygos, o laikui bėgant ant viršaus dedi vis naujai perskaitytas. Taigi seniausiai perskaitytas knygas atsimename, jų suteiktas mums emocijas, įspūdžius, pagrindines detales, bet visas vientisas ir nuoseklus pasakojimas su smulkiausiomis detalės nebūna išsaugotas, jį tarsi užgožia ir naujai perskaitytos knygos su savo įspūdžiais.
Gal ir gerai taip. Ko gero, sunku tiems žmonėms, kurie gyvena įstrigę praeities prisiminimuose. Nors prisiminti svarbu, bet nuolat tai išgyventi per sunku.
Ar Visų mirusiųjų diena padeda mums suprasti, kaip bėga laikas? Ar tiesiog praeiname tuos kapus kasmet nesusimąstydami? Galbūt tokia šios dienos ir prasmė: ne tik Juos prisiminti, bet savyje suprasti ir atrasti.
Metų apžvalga
Rodos, praėjusias metais nedaug gero buvo: krizė tęsėsi, Brazauskas mirė, sudužo lenkų lėktuvas su svarbiausiais šalies asmenimis, Lietuvoje prasiautė vėtra, o metų pabaigoje visu gražumu atsiskleidė Lukašenkos autoritarizmas (gal net tironizmas?).
Žinoma, nėra viskas taip blogai. Šiemet turėjome progą pasidžiaugti Pasaulio futbolo čempionatu ir lietuvių krepšininkų bronza.
Ko gero, metų sandūroje kiekvienas apmąstome savo metų įvykius. Mąsčiau ir aš, ar praėję metai buvo geri. Nepaisant visko, tikrai neturiu teisės skųstis. Praėję metai buvo geri ir kupini svarbių įvykių.
Pirmiausia, baigiau bakalauro studijas. Ir visai sėkmingai. Antra, apsigyvenau su Jurijumi. Vis dėlto teko palikti bendrabutį – jau ir laikas buvo. Trečia, Jurijus išpildė mano seną svajonę – priglaudė kiemo katiną. Taigi turim Morkutį. Ketvirta, su mamos pagalba įsigijau automobilį. Paprastą ir mažą, bet galiausiai nebesu priklausoma nuo kitų. Ir paskutinis metų įvykis – magistrantūros studijos.
Iš tikrųjų gerų dalykų šiemet nemažai, o didelių nelaimių pavyko išvengti. Kitų metų tikslai susiję su karjera ir mokslų baigimu. Atrodo, reikės nemažai padirbėti. Tikiuosi, ateinantys metai bus dar sėkmingesni. Ir ne tik man, bet ir Jums visiems.
Gerų metų!
Pakeliui į darbą
Ką gi, oras ryte nepamalonino. Taip sunku keltis, kai už lango lietinga. Rodos, niūruma visur aplink. Tokią dieną nuotaiką šiek tiek praskaidrina sraigės, šliaužiančios šaligatviais. Mažos, didelės, spalvotos. Gaila, kad niekada neturiu fotoaparato.
Tačiau šiandien mane sužavėjo ne tik į darbą lydinčios sraigės. Prie Vilniaus licėjaus, pievoje, kuri šiuo metu visiškai patvinusi, šį rytą susirinko nemažas būrys ančių. Taip, viduryje miesto (praktiškai vidury kiemų) ramiai sau plaukiojo antys! Kuklios patelės ir gražuoliai patinėliai. Matyt, šioje vietoje paukščiai randa nemažai maisto, nes aplink taip pat būriavosi varnėnai, varnos ir balandžiai. Bet jie čia įprasti lankytojai.
Pagalvojau, kad smagu čia gyvenantiems žmonėms (nors šiaip ši vieta man nelabai patinka): atsikeli ryte ir gali stebėti pro savo langą pievoje plaukiojančias antis.
Ir dar susimąsčiau, kad be galo gero eiti į darbą pėsčiomis. Neskubi, nesistumdai autobuse, nesinervini. Be to, gali pamatyti tai, ko važiuodamas net nepastebėtum. Bus sunku rudeniop grįžti prie miesto transporto. Žinoma, žvarbus oras ir lietus mane paragins tai daryti, bet… kol kas mėgaujuosi vaikščiojimu.
Nemirtingumas
Perskaičiau šį straipsnį ir iš karto prisiminiau anime Ghost In The Shell.
Sakykite, ką norite, bet aš noriu gyventi amžinai. Noriu pamatyti žmonijos ateitį, mokslo išradimus, nukeliauti į atokiausius visatos kampelius, pamatyti žvaigždes, sutikti kitas gyvybes formas. Bet maždaug šiuo metu mano sveikas protas mane nutraukia sakydamas, kad tupėdamas fizikiniame, gležname ir lengvai pažeidžiamame kūne, to nepamatysiu ir nepatirsiu. Kokia išeitis? Persikelti į internetą/tinklą/kitą dimensiją. Kol gyvuos tinklas, tol gyvuosiu aš, galėsiu gaminti savo klonus, persikelčiau į kokį nepažeidžiamo roboto kompiuterį ir pirmyn į visatos platybes.
Bet, tarkim, nukopijavau save (atmintį, žinias, asmenybę ir t.t.) į tinklą.
Ar aš automatiškai persikelsiu į tą tinklą sąmone? Gal tiesiog pasigaminsiu kopiją? T.y. mano tikroji sąmonė liks mano kūne. Gyvuos tik mano klonai. O aš pats MIRSIU.
Ar įmanoma savo… esybę perkelti į kitą kūną? Ar mes esame neišvengiamai pririšti prie savo fizikinio kūno, smegenų?
Šiuo atveju akis rėžia žodis „siela“ arba „ghost“ – iš GITS. Jeigu mes ją turime, tai gali būti tam tikras išgelbėjimas. Tereikia išmokti surasti ir perkelti sielą į kitą kūną ir vualia, tu visa savo esybe, sąmone ir mintimis persikėlei į kitą kūną. Keliauk kur nori, būk nemirtingas, kurk naujus kūnus, patirk nuotykius.
Bet jeigu mes neturim jos? Jeigu mūsų sąmonė iš tikrųjų tėra smegenų, jų neuronų, cheminių virsmų produktas? Juk smegenims nustojus veikti, tada nustosime egzistuoti ir mes patys. Nukopijavę visą informaciją, kurią laikė smegenys, pagamintumėme tik savęs kopiją, tuščią kopiją. Net jeigu ji ir būtų varoma kokio kvantinio kompiuterio, leidžiančio visiškai tiksliai imituoti originalą, tai vis tiek tebūtų kopija. Kopija su identiška atmintimi. Bet tai jau būtų kita sąmonė, varoma kompiuteriu. Tikrasis AŠ, varomas smegenimis, jau neegzistuos.
Ar aš tikrai norėčiau pagaminti savo kopiją ir paleisti ją į visatos platybes, kai aš jau būsiu miręs? Ar tai bus tolygu paties kelionėms? Taip, kopija manys, kad ji yra tikrasis originalas. Gims kitas „aš“, ir visos po jo einančios kopijos tą patį manys. Prisigamins galybė kopijų, ir visi susiginčys, kuris tikrasis. Ar tikrai visata nori, kad tokių egoistiškų asmenybių kaip aš būtų milijonai ir jų knibždėte knibždėtų visoje visatoje? Ar man tai turėtų rūpėti? Aš juk būsiu miręs.
Gali būti, kad mano menkas protas to nesupranta. Galbūt, iš tikrųjų, mes tesame informacijos, prisiminimų kratinys. Galbūt, kad taptume tikraisiais „aš“, mums tereikia turėti kokį daiktą, su kuriuo mes patys identifikuotumėmės. Galbūt mes nesame tokie svarbūs. Galbūt užtektų pasigaminti kopiją, sukurti smegenų analogą, kad ir kitas identiškas biologines smegenis. Šiuo atveju būtų įmanoma sukurti robotą, identišką žmogui. Kuris taptų asmenybe, unikaliu.
O galbūt mes esame šiek tiek daugiau, nei tiesiog biologiniai organizmai. Galbūt mūsų ganėtinai gerai išsivysčiusios smegenys sukuria ką nors panašaus į sielą, ką nors, ką įmanoma perkelti, identifikuoti, kas tegali egzistuoti tik kaip originalas, kurio neįmanoma nukopijuoti, kažką keisto, kas egzistuoja kokioje nors kitoje dimensijoje. Galbūt mūsų kūnas tėra kiautas. Galbūt mes galėtumėme gyventi amžinai, bet kol kas negalime, nes mūsų vienintelis kiautas miršta. Pagaminę kitą kiautą, mūsų esybė persikeltų į jį.
Bet kol mes tokio dalyko neatrasime, nepačiupinėsime, mes nebūsime tikri, ar, pagaminę kopiją, automatiškai persikelsime į tą kopiją ir ar originalas taps tiesiog fizikiniu kūnu, tuščias. Būtų šiek tiek nemaloni situacija, jeigu, pagaminus mano kloną, paaiškėtų, kad iš tikrųjų aš niekur nepersikėliau. Ir man tektų susitikti su juo akis į akį. Susipyktumėme, kuris yra tikrasis. Tikrai nenoriu. Ir mano klonas to nenorėtų. Ir man būtų skaudu, kad aš vis dėlto mirsiu.
Šiuo metu tematau vienintelę išeitį – patobulinti mūsų kūną taip, kad jis gyvuotų kaip įmanoma ilgiau, kad būtų kuo labiau apsaugotas, atsparesnis. Jeigu mes tesame fizikiniai kūnai ir viskas priklauso nuo smegenų, mums reikia galvą perkelti į kokį stiklainį su maitinimo įranga (kaip Futuramoje). Arba mechanizuoti likusią kūno dalį, t.y. robotizuotis (cyberpunkas, transhumanizmas). Sukurti technologiją, kurią galėtumėme valdyti savo smegenimis, kuri mūsų smegenis maitintų, palaikytų gyvomis, taisytų, gydytų (mmm… nanorobotukai-gydytojai-mechanikai). Teliks mums tik įlipti į erdvėlaivį, gerai apsaugantį smegenis nuo žiaurios visatos, ir skirsti tolyn ir tolyn.
Žinoma, galbūt tokia technologija dar nebus sukurta, galbūt mano asmenybė nėra verta tokio ilgo gyvenimo. Galbūt man nusibos amžinai gyventi, apims depresija. Galbūt visata nėra tokia įdomi amžinam gyvenimui. Bet juk pasvajoti galima! Ir prisipažinkite, pabandyti būtų visai įdomu ir linksma, ar ne?
KA-CHING!
Šiandien tinklaraščiui suėjo lygiai vieneri metai.
Ir šis įrašas yra šimtasis.
Kaip mes viską puikiai apskaičiavom, ar ne? Eh? EH?!
Ir nejau tai yra taip svarbu? Metų, dienų, įrašų skaičiavimas. Gal tiesiog išsigąstumėme pamatę didelį skaičių? Įsivaizduokite, gyvenate sau ramiai, nešvenčiate gimtadienių, neįsivaizduojate, kiek jums metų. Ir netikėtai, prisėdę, paskaičiuojate, kad jums jau 50! 60! 100!!! AAAAA!!! Skaičiuojant yra sumažinamas smūgis? Kiekvienais metais priprantat prie n+1, ir kiti n+2 jums jau lengviau ateina. Ir gyvenimo pabaigoje nėra tokio šoko pasiekus gyvenimo pabaigą (dabar psichologai prieštaraus, kad kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip išsigąstų mirties, skaičiuotų jis metus ar ne).
Nieko neskaičiuojant yra linksmiau. Nereikia planuoti, ką darysite po dešimt metų, po dvidešimties. Tiesiog gyvenate šia diena. Ja mėgaujatės. Ir ne galvojate, ką jūs veiksite būdami penkiasdešimties, ar esate susitaupę pakankamai pinigų ir turtų tiems laikams, kai šlapinsitės pro kateterį į maišelį gulėdami lovoje. Ir kad jau senstant, praėjo jaunystė, ir ant jūsų sprando sėdi keliasdešimtinis skaičius. Tik ir lenda į galvą pašalinės mintys (iš pašalinių asmenų) – „man jau dvidešimt, o aš dar gyvenu pas tėvus“, „man jau trisdešimt, o aš dar dirbu nereikšmingą darbą“, „man jau keturiasdešimt, o aš dar neturiu vaikų“, „man jau penkiasdešimt, o aš dar neapkeliavau aplink pasaulį“ ir t.t.
Esame verčiami galvoti apie tai. Esame verčiami bijoti, kaupti pinigus, pirkti daiktus, produkuoti savo genų kopijas. Tau jau penkiolika ir tu dar neturi kaupiamosios sąskaitos banke savo pensijai?! Ar tu pamišai?!
Žinoma, viena iš priežasčių, kodėl žmonija dabar taip išplitusi, yra galvojimas apie ateitį. Juk buvo naudinga nudobti mamutą ir skanauti jį visą mėnesį. Bet šiuo metu mes galvojame tik apie save. Kaip gyvensime senatvėje, ar turėsim pinigų, ar turėsim ką palikti vaikams. Egoistai. Visai užmirštame apie tai, kad po keliasdešimties metų po tokio žvėriško vartojimo ir teršimo mes net galime nebeturėti kur gyventi ir busim išnaikinę devynias galybes organizmų. Tada mūsų pensijos fondai bus beverčiai. Pinigai bus beverčiai. Visas mūsų turtas yra iš tikrųjų bevertis. Mes teesame akimirka visatos gyvenime. Bet nenusivilkime! Gyvybė vis tiek išliks. Jeigu ne mes, jeigu ne katės, išsiauginusios nykščius, bet kokios nors bakterijos, mintančios metanu kur nors žemės plutoje. Ir po keleto milijardų metų turėsime kokius driežus, atsparius karščiui, kvėpuojančius anglies dioksidu, mintančius plastikais. Gal jie dar spės išrasti būdą, kaip persikelti ant kitos planetos.
Nors kokias aš čia nesąmones kalbu. Grįžkime prie kiurksojimo prie judančius paveikslėlius rodančios dėžės, eikime prisipirkti įvairių dalykėlių, svajokime apie rožinį pasaulį, kur visi aplinkui jus šokinėja ir jus myli. Nieko neveikime. Nieko negalvokime. Tik eikime nutiestu keliu. Į tamsų sąmonės nebuvimą. Į tuštybę. Į neegzistavimą.
Altruizmas – ar įmanomas šiandien?
Perskaičiau Kęstučio Vingilio straipsnį „Pinigai ir altruizmas“ žurnale „Verslo klasė“ ir susimąsčiau. Ar iš tikrųjų dar įmanomas altruizmas šiuolaikinėje visuomenėje? Nekalbu apie pavienius atvejus, kurie yra laikomi kažkokiomis anomalijomis mūsų visuomenėje. Bet ar tai gali egzistuoti kaip visuotinai priimtas mąstymo būdas?
Pirmiausia apie tai, kas yra altruizmas ir su kuo jis valgomas:
- Asmenybės bruožas, pasireiškiantis nesavanaudišku rūpinimusi kitu žmogumi.
- Valios nusistatymas savo moraliniu tikslu laikyti kitų gerovę; nesavanaudiškas nusiteikimas.
- Moralinis principas, kuriuo vadovaujantis nesavanaudiškai, aukojant asmeninius interesus, rūpinamasi kitų gerove; aukščiausioji socialinės asmenybės pakopa, žmogaus socialinio subrendimo rodiklis.
- Žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kurios svarbiausias dorovinio vertinimo motyvas ir kriterijus yra kito žmogaus arba socialinės bendrijos interesai. (daugiau…)
Laukimas
Belaukdama bakalaurinio gynimosi, ieškau ramybės. Šiais metais pavasarinės liūtys savotiškai žavios. Gegutė, kukuojanti penktą valandą ryte… Tas nuolatinis paukščių čiauškėjimas… Užvakar mačiau viename kieme genį, kalenantį medžio kamieną. Kai pagalvoji, gal visos tos problemos nėra tokios jau didelės.
Pasimėgaukite haiku ir pavasarine gamta. Ir laukimu. Rytoj ši akimirka bus prarasta.
Pavasario lietūs.
Varvantys gluosniai,
Nuvytę slyvų žiedai
Žiedų žiedai…
Žiūrėtum, rodos, žiūrėtum…
Žiedlapiai krinta
Laišką skaitau…
Edo mieste irgi
Lyja pavasario lietūs
Iš tolybių
Lėtai atplaukia varpai -
Pavasario miglos
Nesijaudink!
Pakrantėj pavasaris
Plūsta žiedais
Nesiliaujantys lietūs gegužio…
Vien dedešvų žiedai
Seka saulės nematomą taką
Smarkioje liūtyje
Žvelgia į tolį
Vieniša moteris
Gegužė rauda.
Savo kryžių padangėje
Nešas vyturys
Ateitis, priklausanti nuo testų
Tiesiog šiandien laikiau vieną testą ir susimąsčiau: dievaži, kiek daug šiais laikais priklauso nuo kažkokių testų. Iš esmės mūsų pačių ateitis. Juk jau mokykloje pradedame spręsti testus, kad pasiruoštumėme egzaminams. O juk egzaminas – taip pat testas. Ir dar koks! Praktiškai jis nulemia žmonių ateitį. Juk jei susimovei per egzaminą, visas tavo dvylikos metų įdirbis gali nuplaukti. Žinoma, visi sako, kad nereikia dramatizuoti ir tai – ne pasaulio pabaiga. Ne pabaiga. Tačiau kaip abiturientui įstoti į trokštamą specialybę, jei jo egzaminų balai per maži? O jaunuolis gali būti gabus ir tikrai geras to dalyko specialistas.
Universitetuose taip pat tokia pati sistema, kai žinios vertinamos testų pagalba. (daugiau…)
Žiemos pasaka
Jau kelios dienos mano langai apšerkšniję. Taip žiemiškai šiltai jaučiuosi kambaryje. Graži žiema pagaliau atėjo į Lietuvos kiemus. Nors eiti tenka susigūžus ir paskubomis dėl šalčio, vis dėlto negali nesigrožėti ir nepasidžiaugti. Juk neilgai užsibus pas mus tokia žiema su savo pusnų kalnais.
Šiandien smagiai palakstėme su Ama ir Jurijumi. Laukais, pusnimis bridome… (daugiau…)
Loading ...