Noriu dainuoti! Arba lietuviškas pavydas
Ech, pasiklausau tokių malonių garsų ausiai ir kažkaip užsinoriu vėl dainuoti. Reikėtų gal paieškoti kokio ansamblio ar choro, kad prajudinčiau apkerpėjusias savo balso stygas. Šiaip. Dėl smagumo.
O šitie (suprask, Viva Vox choir) tai neblogai labai. Nice. Really nice.
Robert Plant koncertas
Teko garbės pabuvoti p. Robert’o Plant’o koncerte. Nors finansinė ir visokia kitokia situacija nebuvo pati palankiausia, nusprendžiau nepraleisti šios progos. Plant’as į Lietuvą atvyko jau antrą kartą po šešerių metų. Kas žino, galbūt daugiau neatvyks. Galbūt ir atvyks dar kartą į mūsų „nuostabiai gražią šalį“, bet tada, ko gero, norėtųsi net pakartotinai pasiklausyti. Ir šiaip labai jau legendinė persona.
Taigi. Pirmadienis. Po darbo skubėjome išvykti iš Vilniaus. Kad būtų greičiau, teko persirengti tualete. Visgi norisi kažko patogesnio. Sėdame į automobilį ir lekiame. Valandą prieš koncertą atsirandame Trakuose. Nelabai skubėdami pereiname juos, prieš pusvalandį atsistojame į laukiančiųjų eilę. Pastoviniavome, kol įleido (Jurij: bet niekšai/apsauga neleido įsinešti mineralinio ir sausainių). Tada dar gerą valandą pastoviniavome. Šiaip. Kaip visada vėlavo… Žmonės, jau spėję išgerti savo visos skardinių pakuotės alų, pradėjo nekantrauti (dauguma jau buvo girti ir nuolatos lėbavo kažkokias nesąmones). Aš jau pradėjau jausti šiokį tokį kojų ir nugaros nuovargį – vis dėlto jau prastovėjome pusantros valandos, o dar niekas net neprasidėjo. Pradėjau nerimauti, ar ištempsiu iki pabaigos.
Minia kelis kartus pradėjo ploti ir skanduoti Robert’o vardą. Galiausiai kažkas pajudėjo. Išėjo į sceną žmogus paderinti gitarų. Buvo audringai sutiktas, kol publika suprato. Bet tai jau geras ženklas.
Po kelių minučių pagaliau išėjo apšildančioji grupė „North Mississippi Allstars“. Trys vaikinai: gitaristas, būgnininkas ir bosistas, kuris visą laiką buvo scenos užkulisiuose (abejoju ar jis buvo, nes kažkoks pasislėpęs gitaristas nors stovėjo visą laiką su gitara, vėliau tiesiog atliko scenos darbuotojo pareigas). Daugelį žiūrovų ši grupė maloniai nustebino. Publika buvo dar gana vangi, tačiau šildė ši grupė tikrai neblogai. Pagerėjo nuotaika, šiek tiek užsimiršo nuovargis, pradėjome linguoti, trypčioti ir ploti pagal ritmą. Šaunuoliai. Gitaristas vis keisdavo gitaras – tai su kažkokia bačka, tai su medžio gabalu grojo.
Patiko būgnininkas. Taip pasimėgaujančiai visą laiką šypsojosi. Iš tikrųjų. Ko gero, laimingiausias scenoje būgnininkas, kokį tik esu mačiusi!
Po 45 minučių apšilimas baigėsi. Vėl prasidėjo laukimas. Vėl pasijautė nuovargis ir pan. Laukėme pusvalandį. Žiūrovai vėlgi pradėjo nekantrauti ir vis plodavo bei kviesdavo Robert’ą.
Pagaliau JIS išėjo į sceną. Publika šėlo iš džiaugsmo. Iš karto geros energijos banga.
Energingas, manieringas, draugiškas. Seniokas dar turintis drive’o! Iš tikrųjų patiko jo pagarbus elgesys scenoje. Pristatė savo kolegas atlikėjus, kiekvienas pademonstravo savo kūrybos kūrinius. Robert’as pademonstravo savo grojimo armonikėle sugebėjimus. Ir nuolatos atsisakydavo groti Cepelinų kūrinius (bet buvo kelios su šiokiom tokiom jų dainų dalim).
Pasibaigus koncertui, žinoma, publika reikalavo pakartojimo. Heh, ilgokai leido Robert’as maldauti, kol galiausiai grįžo. Manau, net tyčia buvo sugalvota patampyti žiūrovus, kai iškart po pasirodymo atėjo scenos darbuotojai ir pradėjo viską „tvarkyti“. Pasišlaistė, natas užvertė, iš vietos į vietą kažką padėliojo. Po to vėl atėjo ir atvertė. Žodžiu, išprašėme.
Buvo tikrai smagu. Kad ir kaip pavargome. Sausainių ir mineralinio prie tilto neradome. Tikėkimės, kažkam jie buvo skanūs.
P. S.: fotoaparato nepasiėmėme, tad nuotraukos darytos telefonu – kokybė prasta, sorry.
Tie prakeikti spam’eriai…
…su savo prakeiktais spaminimo botais. Patenkinti naudojasi proxy’iu ir patenkinti bando parašyti šimtus komentarų kas kartą pasikeisdami ip. Kodėl bando? Nes wp-spamfree juos sulaiko. Phew. Ir Statpress tada rodo klaidingus duomenis: užėjęs sekundei apsidžiaugi – virš 200 apsilankymų! OHO! Bet, nuodugniau panagrinėjus, tenka nusivilti. Viskas ne taip gerai, kaip atrodo.
Kažkaip keistai jie spamina – antplūdžiais. Kartą per mėnesį. Ir slepiasi už IE6.
Kaip manote, galbūt jį užblokuoti? Sena naršyklė, blogai atvaizduoja puslapius… Bet kita vertus, galbūt prarastumėm kelis tuos vertingus žmogelius, kurie vis dar ja naudojasi.
Beje, kiek iš jūsų esate už kokio proxy ir dėl to jums kada nors nepavyko parašyti komentaro (jei iš viso bandėte)? Net vienas žmogus atsirado, kuris nukentėjo dėl draudimo komentuoti, jei esama už proxy’io.
Ir noriu pasidalinti Tycho (ambient, idm, chillout, downtempo). Galbūt patiks. Griebkite (.flac):
Send and Receive (feat. Jianda)
Muzikos grupių ar jų albumų aprašymas yra tikras menas!
Ir man reikia taip išmokti nusakyti muziką. Ne vien tik žodžiais „patiko, nepatiko, ne mano skonio“. Štai neseniai atrastos grupės Xploding Plastix aprašymas:
Xploding Plastix has a very organic sound; throwing saccharine analogue melodies to foreground the acoustic quality; imposing a distinctive live feel. A certain raw edge. An oeuvre of an ear-opener: Zipping and unzipping the beat, a beat-science out-of the ordinary. Emphasizing the flowing warmth and organity of the rhythms. Triggering flailing, skittering, skipping and spinning breaks, makes this pure nightvision!
Xploding Plastix has a sound like irradiated neon washes; shimmering and pulseglowing accordingly disproportional to the flashy stuttering redligths, like cancerous cocktails; splintering with deranged delight. The cinematic, dirty filmnoir feel is mercilessly exploited. Xploding Plastix is the epicure of a gorgeous, jagged, murderous pulse.
Xploding Plastix has a sound outrageously present; rumbling oblique exclamations and punctuating vibes suggests musicians whose absolute confidence in their work frees them to kid ‘n play: go totally trickster in their soaring urban conundrum. Here’s abrasive bassy beatblasts, motor rhythm and lock grooves that whirr and writhe across the tracks. Xploding plastix has already become the poster child for present day electronic music; the model for what ‘being taken seriously’ has come to mean. Maneuvering steady in styles, like a genre-bending assemblage, with animated fluctuations successfully integrated. Frantic exuberant accretion of brittle, bustling rhythms and melodies introducing an urgent funk punch; a flickering sensuousness and enveloping rhythmic pulse.
O gale autorius prideda šiuos žodžius:
Or something.
Tas sarkazmas…
Įdomu, ar to yra mokama ar tik išmokstama pačiam.
Jeigu norite išbandyti kelis šios grupės kūrinius, keliaukite čia. Žanras: Acid jazz, Electrofunk, Big beat.
Mirė Michael Jackson (2009-06-25)
Vakar ryte pusryčiaudama išgirdau šią žinią per M-1 Plius. Buvo tikrai labai netikėta. Kurį laiką buvau šiek tiek sukrėsta. Negaliu pasakyti, kad esu šio atlikėjo didelė gerbėja, tačiau yra keletas kūrinių, kuriuos aš mėgstu. Be to, vertinu Micheal Jackson‘o talentą. Velnias, šis vaikis buvo tikrai talentingas! Pasiklausykite jo kad ir tų žymiausių hitų „Billie Jean“, „Black Or White“ ar „Thriller“: koks atlikimas, kokia melodija, ritmika. Žinoma, vėliau Michael‘as kiek susigadino savo gyvenimą. Tačiau tai nepaneigia jo talento ir indėlio į pasaulinę muziką, kurios kokybės kartelė buvo kilstelėta į dar aukštesnį lygį.
Pritariu Jurijaus išsakytai nuomonei, kad Michael‘io širdžiai ne į gerą buvo ir tie visi nemalonumai dėl pedofilijos ir t. t. (nepamirštant kitų žalingų faktorių). Man visada atrodė, kad jis yra pernelyg puolamas žiniasklaidos ir visuomenės. Tačiau tai tik patvirtina faktą, kad Jackson‘as buvo išskirtinė asmenybė.
Visada gaila tokių žmonių, kurie yra nusipelnę visuomenei bei palikę savo reikšmingą pėdsaką istorijoje. Vien tai, kad vakar apie Jackson‘o mirtį kalbėjo visi (žr. Michael Jackson tinklapį), pasako nemažai. Vos atėjus į darbą, kolegė iškart paklausė, ar žinau šią žinią. Net Jurijus tai žinojo (tai tikrai netikėta, nes jo Michael‘as nedomino)! Grįžtant namo, brolio draugai apie tai kalbėjo. Visiems netikėta, visiems gaila…
In Memoriam siūlau pasiklausyti keletą jo kūrinių:
Bad
Billie Jean
Smooth Criminal
Thriller
Taip pat paskaityti straipsnį Bernardinuose, kuris iš esmės patvirtina mano išsakytą nuomonę.
DarkSkyGhost trigrašis:
Filmų bei žaidimų kritiko James Rolfe (Angry Video Game Nerd) dainininko pagerbimas bei kito filmų kritiko Nostalgia Critic Moonwalker filmo apžvalga.
Nesu taip sukrėstas Maiklo mirtimi. Buvau labiau nusiminęs, kai mirė Esbjörn Svensson. O juk sukurė tokius nuostabius kūrinius. Šiokia tokia paguoda ta, kad bent jau šis trio išleis dar vieną, paskutinį, albumą.
Muzika belaukiant
Belaukdamas savo pakartotinio Bio VBE rezultatų, mėgaujuosi nostalgiškaisiais Boards Of Canada.
Jų Peacock Tail kūrinys primena…gal kokią vaikystę. Suteikia kažkokį lengvumą, nerūpestingumą…
O ’84 Pontiac Dream…nemoku išreikšti savo jausmų.
Dievinu škotus Boards Of Canada (bet, žinoma, ne visus jų kūrinius mėgstu).
The Campfire Headphase yra vienas iš mano mėgstamiausių. Bet jų klausymuisi reikia tam tikros nuotaikos. Ramios, nostalgiškos, geros (kaip blogis-gėris).
(paveikslėlius paėmiau iš Bocpages)
Na, po Pontiac’o netikėtai foobar išrinko Arctic. Suomių Pan Sonic diskografiją visai neseniai parsisiunčiau iš LM, ir net neperklausiau. Arctic primena pirmąjį Autechre albumą – Incunabula. Labai panaši, man patinkanti, savotiška, minimalistinė tamsi elektronika. Tikiuosi, kad ir visi kiti kūriniai man taip pat patiks.
UPD: Hmm. Turbūt patiks tik antras Kesto CD.
Loading ...