Praktika Puvočiuose
Grįžau po trijų savaičių bestuburių/stuburinių zoologijos, algologijos, mikologijos ir lichenologijos praktikos Puvočių kaime.
Zoologijos praktika buvo visai smagi. Reikėjo iškalti ganėtinai daug informacijos per trumpą laiką (dvi dienos žygių, kolekcijos rinkimas ir kalimas, trečią dieną – atsiskaitymas), praeiti dešimtis kilometrų pro brūzgynus, pušynus, samanynus, gaudyti visokius skraidančius, plaukiojančius ir ropojančius gyvius bei šiaip nuobodžiauti, kai tam būdavo laiko. Zoologijos dėstytojai, pasirodo, visai įdomūs ir linksmi žmonės. Ir svarbiausia, jie – žmonės.
Mikologija ir lichenologija, deja, nebuvo taip įdomu. Tiek dėl pačių mokslų, tiek dėl dėstytojų. Neįdomu. Visiškai. Zit. Nil. Kaip ir botanika. Nors užmušk. Baigiu galutinai įsitikinti, kad žmonės, besidomintys šiomis sritimis, yra nuobodūs fanatikai.
Algologija – pusė velnio. Pro mikroskopą smagu ieškoti įvairiausių formų žalių nesąmonių. Ir dėstytoja panašesnė į žmogų.
Pati praktikos bazė… kaip kaip. Kaip kaimas. Lauko tualetas, maudymasis tik Merkyje ar ežeruose, jokio interneto. Ta pusė namo, kurioje gyvenau, yra mažai apšviečiama saulės. Ką tai reiškia? Laaabai drėgni kambariai, su atlipusiais tapetais ir PELĖSIAIS. Aš jiems alergiškas. Oiii kaip aš jiems alergiškas. Jeigu užmiršdavau išgerti vaistų, miegoti nebuvo įmanoma – dusau, čiaudėjau ir valiau nosį be perstojo. Pragaras. Po to ryte dar tekdavo išeiti į kokį žygį pievoje. %$#%^&*()_. Dvigubas malonumas, besitęsiantis virš pusės paros. Bent jau sintetinę pagalvę pavyko gauti.
Bet būsimi pirmakursiai (arba dar kiti) jau turėtų gyventi normalesnėmis sąlygomis. VU planuoja renovuoti bazę – bus internetas, vandentiekis, tualetai, dušai ir t.t. Žodžiu, būsimiems studentams pasisekė.
Na, o dabar porą nuotraukų. Bet tik pora. Kažkaip nerasdavau laiko ką nors pafotografuoti, arba visiškai nebuvo tam noro. (daugiau…)
Nemirtingumas
Perskaičiau šį straipsnį ir iš karto prisiminiau anime Ghost In The Shell.
Sakykite, ką norite, bet aš noriu gyventi amžinai. Noriu pamatyti žmonijos ateitį, mokslo išradimus, nukeliauti į atokiausius visatos kampelius, pamatyti žvaigždes, sutikti kitas gyvybes formas. Bet maždaug šiuo metu mano sveikas protas mane nutraukia sakydamas, kad tupėdamas fizikiniame, gležname ir lengvai pažeidžiamame kūne, to nepamatysiu ir nepatirsiu. Kokia išeitis? Persikelti į internetą/tinklą/kitą dimensiją. Kol gyvuos tinklas, tol gyvuosiu aš, galėsiu gaminti savo klonus, persikelčiau į kokį nepažeidžiamo roboto kompiuterį ir pirmyn į visatos platybes.
Bet, tarkim, nukopijavau save (atmintį, žinias, asmenybę ir t.t.) į tinklą.
Ar aš automatiškai persikelsiu į tą tinklą sąmone? Gal tiesiog pasigaminsiu kopiją? T.y. mano tikroji sąmonė liks mano kūne. Gyvuos tik mano klonai. O aš pats MIRSIU.
Ar įmanoma savo… esybę perkelti į kitą kūną? Ar mes esame neišvengiamai pririšti prie savo fizikinio kūno, smegenų?
Šiuo atveju akis rėžia žodis „siela“ arba „ghost“ – iš GITS. Jeigu mes ją turime, tai gali būti tam tikras išgelbėjimas. Tereikia išmokti surasti ir perkelti sielą į kitą kūną ir vualia, tu visa savo esybe, sąmone ir mintimis persikėlei į kitą kūną. Keliauk kur nori, būk nemirtingas, kurk naujus kūnus, patirk nuotykius.
Bet jeigu mes neturim jos? Jeigu mūsų sąmonė iš tikrųjų tėra smegenų, jų neuronų, cheminių virsmų produktas? Juk smegenims nustojus veikti, tada nustosime egzistuoti ir mes patys. Nukopijavę visą informaciją, kurią laikė smegenys, pagamintumėme tik savęs kopiją, tuščią kopiją. Net jeigu ji ir būtų varoma kokio kvantinio kompiuterio, leidžiančio visiškai tiksliai imituoti originalą, tai vis tiek tebūtų kopija. Kopija su identiška atmintimi. Bet tai jau būtų kita sąmonė, varoma kompiuteriu. Tikrasis AŠ, varomas smegenimis, jau neegzistuos.
Ar aš tikrai norėčiau pagaminti savo kopiją ir paleisti ją į visatos platybes, kai aš jau būsiu miręs? Ar tai bus tolygu paties kelionėms? Taip, kopija manys, kad ji yra tikrasis originalas. Gims kitas „aš“, ir visos po jo einančios kopijos tą patį manys. Prisigamins galybė kopijų, ir visi susiginčys, kuris tikrasis. Ar tikrai visata nori, kad tokių egoistiškų asmenybių kaip aš būtų milijonai ir jų knibždėte knibždėtų visoje visatoje? Ar man tai turėtų rūpėti? Aš juk būsiu miręs.
Gali būti, kad mano menkas protas to nesupranta. Galbūt, iš tikrųjų, mes tesame informacijos, prisiminimų kratinys. Galbūt, kad taptume tikraisiais „aš“, mums tereikia turėti kokį daiktą, su kuriuo mes patys identifikuotumėmės. Galbūt mes nesame tokie svarbūs. Galbūt užtektų pasigaminti kopiją, sukurti smegenų analogą, kad ir kitas identiškas biologines smegenis. Šiuo atveju būtų įmanoma sukurti robotą, identišką žmogui. Kuris taptų asmenybe, unikaliu.
O galbūt mes esame šiek tiek daugiau, nei tiesiog biologiniai organizmai. Galbūt mūsų ganėtinai gerai išsivysčiusios smegenys sukuria ką nors panašaus į sielą, ką nors, ką įmanoma perkelti, identifikuoti, kas tegali egzistuoti tik kaip originalas, kurio neįmanoma nukopijuoti, kažką keisto, kas egzistuoja kokioje nors kitoje dimensijoje. Galbūt mūsų kūnas tėra kiautas. Galbūt mes galėtumėme gyventi amžinai, bet kol kas negalime, nes mūsų vienintelis kiautas miršta. Pagaminę kitą kiautą, mūsų esybė persikeltų į jį.
Bet kol mes tokio dalyko neatrasime, nepačiupinėsime, mes nebūsime tikri, ar, pagaminę kopiją, automatiškai persikelsime į tą kopiją ir ar originalas taps tiesiog fizikiniu kūnu, tuščias. Būtų šiek tiek nemaloni situacija, jeigu, pagaminus mano kloną, paaiškėtų, kad iš tikrųjų aš niekur nepersikėliau. Ir man tektų susitikti su juo akis į akį. Susipyktumėme, kuris yra tikrasis. Tikrai nenoriu. Ir mano klonas to nenorėtų. Ir man būtų skaudu, kad aš vis dėlto mirsiu.
Šiuo metu tematau vienintelę išeitį – patobulinti mūsų kūną taip, kad jis gyvuotų kaip įmanoma ilgiau, kad būtų kuo labiau apsaugotas, atsparesnis. Jeigu mes tesame fizikiniai kūnai ir viskas priklauso nuo smegenų, mums reikia galvą perkelti į kokį stiklainį su maitinimo įranga (kaip Futuramoje). Arba mechanizuoti likusią kūno dalį, t.y. robotizuotis (cyberpunkas, transhumanizmas). Sukurti technologiją, kurią galėtumėme valdyti savo smegenimis, kuri mūsų smegenis maitintų, palaikytų gyvomis, taisytų, gydytų (mmm… nanorobotukai-gydytojai-mechanikai). Teliks mums tik įlipti į erdvėlaivį, gerai apsaugantį smegenis nuo žiaurios visatos, ir skirsti tolyn ir tolyn.
Žinoma, galbūt tokia technologija dar nebus sukurta, galbūt mano asmenybė nėra verta tokio ilgo gyvenimo. Galbūt man nusibos amžinai gyventi, apims depresija. Galbūt visata nėra tokia įdomi amžinam gyvenimui. Bet juk pasvajoti galima! Ir prisipažinkite, pabandyti būtų visai įdomu ir linksma, ar ne?
EscapePod arba mano idealaus podcast’o paieška
Pradėsiu nuo to, kodėl nusprendžiau klausytis podcast’ų.
Visada turėjau savo protą kuo nors užimti kur nors einant, važiuojant. Kitaip paskęstu savo mintyse, per daug jose užsibūnu, ir tai prie nieko gero nepriveda. Kurį laiką mokykloje mane nuo to gelbėdavo paprasta muzika. Bet galiausiai ji man nusibodo. Nusprendžiau ieškoti ko nors kito – išbandžiau įvairias radijo stotis, bet arba būdavo per nuobodu, arba užknisdavo reklama ir nuolatos trūkinėjantis ryšis. Norėjosi kažko, susijusio su mokslu. Įstojęs į kolegiją, atsitiktinai suradau Naked Scientists – jie patenkino mano poreikį. Bene visus tuos važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal metus jie man padėjo palaikyti sveiką protą. Pasinėriau į mokslo pasaulį, kur žmonės entuziastingai diskutuoja apie naujausius atradimus, tyrimus ir panašius dalykus. Perklausiau bene ketverių ar penkerių metų archyvą – bet visgi šiek tiek nusibodo. Perėjau prie 60 seconds science ir panašių dalykų.
Tada (vėl netyčiom) suradau Isaac’o Asimov’o elektronines knygas ir įklimpau į istorijas apie robotus. Skaityti per netbook’ą nusibodo ir nebuvo labai patogu, taigi dingtelėjo mintis paieškoti kokios nors Asimov’o istorijos garso knygos formatu. Ir… vualia! Iš pradžių sutikau 365 tomorrows: Voices of Tomorrow. Tai buvo kaip tik tai, ko norėjau. Mokslinės fantastikos istorijos, skatinančios mane įsijungti vaizduotę ir paskęsti išsigalvotoje visatoje. Bet šitas malonumas greitai baigėsi – istorijos trumpos ir jų labai mažai. Teko tęsti savo paieškas.
Ir tada… užkliuvau už EscapePod jubiliejinį šimtojo epizodo – Isaac Asimov’s Nightfall, kuris kažkur mėtėsi mano kietajame diske. Beieškodamas Asimov’o istorijų tiesiog atsisiunčiau ir atsidėjau vėlesniam laikui. Būtent šis epizodas mane įviliojo į ilgą pusės metų klausymą. Taigi atsisiunčiau pirmąjį epizodą ir pradėjau. Iš pradžių istorijas skaitė tik Stephen Eley. Vėliau prisijungė jo žmona, jo draugai, pažįstami, kiti autoriai, kitų podcast’ų kūrėjai. Prisipažinsiu, ne visų balsai man patikdavo – kai kurie akcentai tiesiog trukdė klausyti. Kai kurių epizodų buvo gan bloga garso kokybė – nieko nesuprasdavau. Na, ir dažniausiai, tiesiog neužkabindavo istorija – mintimis nuklysdavau kitur ir tiesiog viską praleisdavau.
Bet kokios nuostabios kitos istorijos! Karai kosmose, robotai, ateiviai, kelionės laike, mitinės būtybės, moksliniai eksperimentai, kitos galaktikos, kitos civilizacijos, zombiai, kosminė politika, ateities vizijos, alternatyvios praeitys! Viskas, ko tik širdis geidžia! Juokiausi, norėjau verkti, pykau, liūdėjau – kokių tik emocijų neturėjau. Kokiuose pasauliuose aš tik neapsilankiau. Kokių žmonių kailiuose aš nepabuvojau.
Ir tik šiandien baigiau klausyti visų 239 epizodų ir „žaibiškų“ istorijų. Autobusu važiuodavo ir gatvėmis eidavo tik mano kiautas. Smegenys sklandė kažkur toli toli. Užtrukau grubiai pusę metų.
EscapePod pradžioje kartu su moksline fantastika buvo ir paprasta fantastika, ir siaubo istorijos. Po kurio laiko (gana daug klausytojų skundėsi) buvo nuspręsta paleisti du dukterinius podcast’us: PodCastle – grynai fantastikos megėjams, ir PseudoPod – siaubo istorijos.
Jeigu mėgaujatės moksline fantastika, rekomenduoju šį podcast’ą. Iš pradžių paragaukite kelis epizodus, rinkitės iš man labiausiai patikusių:
EP001: Imperial
EP002: Feng Burger
EP005: Snow Day
EP010: The Girlfriends of Dorian Gray
EP020: The Burning Bush
EP028: Your Corporate Network and the Forces of Darkness
EP031: Robots and Falling Hearts
EP093: {Now + n, Now – n}.
O man laikas pereiti prie PseudoPod ir būti išgąsdintam iki pačių sielos gelmių.
(Beje, EscapePod yra leidžiamas kas savaitę naudojant Creative Commons Attribution-Noncommercial-No Derivative Works 3.0 Licenziją. EscapePod buvo pirmasis podcast’as, kuris pradėjo pirkti istorijas, jas skaityti nemokamai ir tiesiog pasikliauti žmonių dosnumu. Autoriai užsidirba, o klausytojai nemokamai mėgaujasi. Kas gi dar gali būti geriau?)
23 dažniausiai pamirštami dalykai
Didžiojoje Britanijoje mokslininkai atliko tyrimą apie tai, ką žmonės dažniausiai pamiršta. Apklausoje dalyvavo 2 tūkst. respondentų. Rezultatai manęs nenustebino, nes pačios užmirštamų dalykų sąrašas būtų visai panašus. Vis dėlto įdomu.
23 dalykai, kuriuos dažniausiai pamirštame:
1. paliekame atšalti arbatos puoduką;
2. kur padėjome raktus;
3. ko ėjome į parduotuvę;
4. skalbinius skalbimo mašinoje;
5. išimti maistą iš šaldiklio;
Apmaudu.
Bet tik šiek tiek. Praeitais metais surinkau 83%, o šį kartą – 77%. Biologijos VBE.
Nei tais, nei anais metais per daug nesiruošiau. Tikrai nepakankamai įdėjau pastangų. Bet tai tik paguoda sau. Koją visada man pakišdavo tinginystė.
Galbūt pasąmonėje nenoriu aš į tą mediciną. Per daug sunkus darbas. Visas gyvenimas toks būtų. Bet ir šį kartą tik paguodžiu save. Tinginystę vadinu savo pasąmone.
Nežinau. Įdomu, ar kur į kokį universitetą įstosiu į valstybės finansuojamas studijas. Nes pinigų už studijas mokėti nėra. Tuo labiau už medicinos studijas.
Galbūt grįžti į KK. Bet ta Biomedicininė diagnostika visiškai neįdomi. Neįdomios paskaitos. Nepatinka dėstymo būdas. Nuobodu. Bjaurus bendrabutis. Metus prasedėjau. Beveik nesimokiau. Vidurkis toks, kad nereikia mokėti už mokslą. Bet nesugebėčiau dirbti tokio darbo – būti laborantu. Per daug monotoniškas, per mažas naudojimasis smegenimis. Ir per daug chemijos. Pfe.
Vis dar galvoju apie studijavimą Anglijoje. Tačiau ten mokslas mokamas. Bet geros paskolų sąlygos (atrodo). Bet reikia laikyti IELTS už 500 lt. Bet tai pravers. Bet mažai šansų, kad priims į medicinos studijas. Bet gali priimti kitur. Bet nežinau, ar verta. Galbūt studijos būtų kokybiškesnes. Bet jei įstosiu čia į kokias nemokamas studijas, ar bandyti ten? Ar likti? Ar man čia patiks? Ar vis tiek bandyti ten? Nežinau! Chaosas. Nežinau nuo ko pradėti.
Brangu. Velniškai viskas brangu ir sunkiai prieinama. O juk tereikia pinigų ir nereikėtų jaudintis nei dėl mokslo, nei dėl būsto, nei dėl ateities. Juk pinigai viską gali. Net suteikti tau ateitį.
Velniop juos.
Draugo (kuris šįmet laikė visus jam reikalingus) egzaminų rezultatai prasti. Nusiminęs. Supykęs. Šiandien reikės palaikyti.
TĖVAI! Jeigu norite siųsti savo vaiką į tokią mokyklą, kurioje moko kitokia nei valstybine kalba, žinokite, kad jis gali susiknisti per VBE. Ir bus nusiminęs ir liūdnas kaip Ed’as.
O dabar… pasiklausykim UNKLE – End Titles… Stories For Film. Cut me loose.
Mokslo pasaulio naujienos #1
„Milžiniškas“ magnetinis efektas spaudimo dėka: dar viena revoliucija skaičiavimo technologijoje?
Milijonai žmonių šiandien nešioja kišeninius muzikinius grotuvus, sugebančius kaupti tūkstančius kūrinius, dėka prieš 20 metų atrasto „gigantiško magnetinio pasipriešinimo efekto“ fenomeno, kuris suteikė galimybę įgrūsti daugiau informacijos į vis mažėjančius kietuosius diskus. Dabar mokslininkai užčiuopė dar vieną fenomeną – „milžinišką magnetinio pasipriešinimo efektą“, apie tūkstantį kartų galingesnį ir galintį sukelti revoliuciją skaičiavimo technologijoje.
Raumenų atrofija: kada organizmas pats save kanibalizuoja
Beviltiškų situacijų, tokių kaip pasninkavimas, ar raumens iššvaistymas, kurį patiria vėžiu ar AIDS sergantys pacientai, metu, kūnas pats save kanibalizuoja, skaidydamas griaučių raumenų baltymus tam, kad gautų aminorugščių. Naujas tyrimas, kurį publikavo Shenhav Cohen, Alfred Goldberg ir jų kolegos, parodo, kad atrofija yra dažnesnis reiškinys, nei manyta anksčiau. Šie tyrinėtojai rado įrodymų, kad fermentas MuRF1 selektyviai skaido storus raumens filamentus, apeidamas plonus.
Loading ...