Juoda Morka

Faulkner W. Triukšmas ir įniršis

Dar viena puiki perskaityta knyga, už kurią esu dėkinga Jurijui, jog padovanojo. Viena iš tų, kurias perskaityti verta. Iš karto perspėju, kad ši knyga gali nepatikti tiems, kurie nemėgo / nesuprato Škėmos „Balta drobulė“. Jei manėte, kad ten daug sąmonės srauto, tai Faulkner’io romane jo dar daugiau. Negana to, viską jaukia autentiška autoriaus skyryba.

Vis dėlto būtent autoriaus skyryba ir rašymo stilius šiame kūrinyje stipriausi elementai. Pati istorija man šiek tiek asocijavosi su Mopasano „Vieno gyvenimo istorija“ – maždaug iš serijos „vienos šeimos istorija – tragedija“. Ne, nieko nesakau, istorija irgi gera, tačiau didesnį įspūdį  paliko stilius.

Perskaičiusi pirmuosius 50 puslapių, iš tikrųjų dar negalėjau tiksliai pasakyti, kas vyksta. Užčiuopiau kažkokias užuomazgas, tačiau viskas buvo nekonkretu, neaišku. Autorius puikiai pateikia istoriją: iš pradžių viskas neaišku, tik kažkokios nuotrupos, nuolatiniai šokinėjimai laike ir erdvėje, tačiau kiekviename kitame skyriuje pasakojimas darosi vis suprantamesnis ir aiškesnis.

Romanas sudarytas iš keturių skyrių. Pirmame skyriuje tarsi pasakoja protinę negalią turintis Bendžaminas. Šiame pasakojime viskas sujaukta, nuolat šokinėjama, skaitytojas vedžiojamas pasąmonės labirintais. Antrame skyriuje pasakojimas pateikiamas Kventino akimis. Čia jau galima nutuokti, kas iš tikrųjų vyko šeimoje. Trečiame skyriuje  įvykius pateikiami pagal Džeisoną. Paskutiniame skyriuje daugiau apibendrinama istorija ir tarsi akcentuojami svarbiausi dalykai – čia daugiausia pasakojama pagal juodaodę tarnaitę Dilzę. Įdomu ir tai, kad skiriasi ir pasakojimo laikas. Taigi tie patys įvykiai pateikiami per skirtingas prizmes. Taip apžvelgiama istorija iš skirtingų pusių / požiūrių, tačiau ir puikiai atskleidžiamas kiekvieno veikėjo charakteris bei mintys. Turiu pripažinti, kad kone genialiai parašytas kūrinys.

Tiesa, romano pabaigoje tikėjau kitokios įvykių eigos, tačiau… Likau it musę kandusi, kad nieko tokio neįvyko.

Žinau, kad tikrai ne viską supratau ir perpratau, galbūt reikėtų perskaityti dar kartą ir paanalizuoti labiau. Galbūt tai ir padarysiu. O kol kas siūlau geros literatūros mėgėjams perskaityti šią knygą bent kartą.

Ir pabaigai citata, kuri jau romano pabaigoje man sukėlė šypsnį:

Jūs dar pasigailėsite. Aš rasiu, kas mane apgins. Čia jums ne Rusija, kur žmogus, užsikabinęs metalinį ženkliuką, jau nepavaldus įstatymui.

Pastaba: Šioje citatoje kalbama apie teisėsaugą. Šypsnį sukėlė ne tiek pati citata, kiek mintis, kad knyga juk parašyta 1928 metais. Nedaug kas pasikeitė, ar ne?

Summertime

Per atostogas nuolat galvoje skambėjo George Gershwin „Summertime“. Daugelis turėtų žinoti ją iš Skamp’ų repertuaro. Jei atmintis neapgauna, jie su šia daina debiutavo.

Taigi atostogas prisimenant…

Summertime,
And the livin’ is easy
Fish are jumpin’
And the cotton is high

Your daddy’s rich
And your mamma’s good lookin’
So hush little baby
Don’t you cry

One of these mornings
You’re going to rise up singing
Then you’ll spread your wings
And you’ll take to the sky

But till that morning
There’s a’nothing can harm you
With daddy and mamma standing by

Summertime,
And the livin’ is easy
Fish are jumpin’
And the cotton is high

Your daddy’s rich
And your mamma’s good lookin’
So hush little baby
Don’t you cry

Žagarė – ir aš ten buvau, alų, midų gėriau…

Kai vyko Vyšnių šventė, su mama lankėmės Žagarėje. Ne pirmą kartą, kadangi čia gyvena mūsų giminaičiai. Miestelis nedidelis, bet, kaip ir visi, turintis kai ką savito ir gražaus.

Žymusis „puodų namas“ (daugiau…)

Praktika Puvočiuose

Grįžau po trijų savaičių bestuburių/stuburinių zoologijos, algologijos, mikologijos ir lichenologijos praktikos Puvočių kaime.

Zoologijos praktika buvo visai smagi. Reikėjo iškalti ganėtinai daug informacijos per trumpą laiką (dvi dienos žygių, kolekcijos rinkimas ir kalimas, trečią dieną – atsiskaitymas), praeiti dešimtis kilometrų pro brūzgynus, pušynus, samanynus, gaudyti visokius skraidančius, plaukiojančius ir ropojančius gyvius bei šiaip nuobodžiauti, kai tam būdavo laiko. Zoologijos dėstytojai, pasirodo, visai įdomūs ir linksmi žmonės. Ir svarbiausia, jie – žmonės.

Mikologija ir lichenologija, deja, nebuvo taip įdomu. Tiek dėl pačių mokslų, tiek dėl dėstytojų. Neįdomu. Visiškai. Zit. Nil. Kaip ir botanika. Nors užmušk. Baigiu galutinai įsitikinti, kad žmonės, besidomintys šiomis sritimis, yra nuobodūs fanatikai.

Algologija – pusė velnio. Pro mikroskopą smagu ieškoti įvairiausių formų žalių nesąmonių. Ir dėstytoja panašesnė į žmogų.

Pati praktikos bazė… kaip kaip. Kaip kaimas. Lauko tualetas, maudymasis tik Merkyje ar ežeruose, jokio interneto. Ta pusė namo, kurioje gyvenau, yra mažai apšviečiama saulės. Ką tai reiškia? Laaabai drėgni kambariai, su atlipusiais tapetais ir PELĖSIAIS. Aš jiems alergiškas. Oiii kaip aš jiems alergiškas. Jeigu užmiršdavau išgerti vaistų, miegoti nebuvo įmanoma – dusau, čiaudėjau ir valiau nosį be perstojo. Pragaras. Po to ryte dar tekdavo išeiti į kokį žygį pievoje. %$#%^&*()_. Dvigubas malonumas, besitęsiantis virš pusės paros. Bent jau sintetinę pagalvę pavyko gauti.

Bet būsimi pirmakursiai (arba dar kiti) jau turėtų gyventi normalesnėmis sąlygomis. VU planuoja renovuoti bazę – bus internetas, vandentiekis, tualetai, dušai ir t.t. Žodžiu, būsimiems studentams pasisekė.

Na, o dabar porą nuotraukų. Bet tik pora. Kažkaip nerasdavau laiko ką nors pafotografuoti, arba visiškai nebuvo tam noro. (daugiau…)

Galvosūkiai

Šeštadienį buvau svečiuose pas Justiną. Viena pažįstama mums pateikė galvosūkį su degtukais. Kažkaip mums sunkiai tą vakarą sekėsi sugalvoti atsakymą, tačiau kitą dieną vis dėlto gana greitai įveikėme tą uždavinį.

Taigi patraukė mane tie galvosūkiai su degtukais. Tikrai įdomu pasukti galvą! Nors atsakymas dažniausiai toks elementarus.

Panaršiau internete ir radau įvairiausių galvosūkių. Pasidalinsiu keletą su Jumis. Galėsite  vakarodami su draugų kompanija surengti galvosūkių sprendimo čempionatą. Sėkmės sprendžiant!

Kaip iš trijų padaryti šešis? Degtukų laužyti negalima.

(daugiau…)

Apžvalga: Franz Kafka „Pilis“

Šią knygą pirmą kartą į rankas paėmiau prieš metus. Nežinau, gal tiesiog buvau tuo metu pernelyg pavargusi po darbo, bet labai sunkiai skaičiau šios knygos pradžią. Tiek daug niūraus ir sunkaus aprašymo… Sakyčiau, man netgi priminė Kristijono Donelaičio veikalo „Metai“ dalį apie rudenį:

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai
Irgi žemes biaurias išplėšdams teskina šmotais.

Asociacijų tarp šių kūrinių nedaug, tik ta slogi nuotaika ir niūruma. Nors veiksmas vyksta žiemą. Bet ta žiema kaime atrodo tokia purvina.

Vis dėlto Kafkos kūryba mane seniai domina (gal nuo „Metamorfozės“ -  iki šiol vienintelis Kafkos veikalas, kurį buvau skaičiusi ir kuris, atsimenu, labai patiko) ir „Pilį“ perskaityti norėjau. Tarsi buvo iššūkis. Žinau, kad kaip tik ir reikia skaityti tokias knygas, kurias sunku skaityti, su kuriomis turi galynėtis ir kovoti. Kafka man atrodo toks paslaptingas ir neperprantamas. Net ir dabar negaliu pasakyti, ar tikrai visiškai supratau jo knygą. Ir kiek tai pasakė apie patį autorių. Įdomus ir keistas jis. (daugiau…)

Vasaros skaitymai

Kas po egzaminų, kas po mokslų, o kas prieš atostogas. Galų gale ir Pasaulio futbolo čempionatas jau  prie pabaigos slenksčio. Taigi sugalvojau pasidomėti, kokios knygos yra laikomos geriausiomis. Tiesiog bandau pasirinkti knygas vasaros skaitymams.

Internete radau įvairiausių geriausių knygų sąrašų. Visi gana skirtingi. Ko gero, iš tikrųjų tai pernelyg subjektyvu. Juk realiai nėra aišku, pagal kokius kriterijus vertina kiekvienas „kritikas“ ar šiaip paprastas žmogus. Taigi nuomonių yra daug, tačiau su Jumis pasidalinsiu rekomenduojamu 101 knygos sąrašu, kurį ir aptikau internete ir kuris man labiausiai patiko:

Na, o aš šią vasarą planuoju perskaityti šias knygas:

Tikiuosi, neapims tinginystė per vasarą ir nekliudys nenumatytos aplinkybės.

Peržiūrėti judantys paveikslėliai #4

*WARNING: MAY CONTAIN TRACES OF SPOILERS OR NUTS*

The Book of Eli (2010)

Postapokaliptinis pasaulis, visi puola vieni kitus, niūri aplinka. Atrodo, lyg koks Mad Max? Lyg šitas filmas gali būti puikus? Klystate. Jis gan nuobodus.

Vašingtonas turi knygą, kurios nori vietinis mafijos vadas. Jis vis siunčia savo sėbrus atimti tos knygos, bet vis nepavyksta. Kodėl? Nes Denzelį saugo dievas ir jo tikėjimas! Žodžiu, religijos kova su sveiku/išprotėjusiu protu.

Filmo gale buvo šioks toks istorijos posūkis. Po jo atmintyje atbulai prasuki filmą ir galvoji: „KAIP?! Nesąąąąąąmonė. Niekššššai.“

Rivera: Hehe, pabaiga dėl tos knygos tikrai netikėta. Tačiau paskutinis akordas nuvalkiotas – mergina tapo pasekėja/mokinė… Blah. O šiaip gana įprastas veiksmo filmas.

Sleuth (1972) ir Sleuth (2007)

Jauno ir seno protų žaidimas. Senukas rašytojas Keinas sužino, kad jo žmona neištikima su jaunuoliu, taigi jis su juo susitinka ir pradeda žaisti. Vienas kitą mirtinai gąsdina, vaidindami tai plėšiką, tai žudikus, tai tiesiog pamišusius. Esmė – abu turi tuo patikėti ir taip pasilinksminti.

Senojoje filmo versijoje, jaunuolį vaidina Keinas, kuris vėliau yra senukas naujojoje versijoje. Į galvą šauna tokia mintis, surišanti abu filmus: nejau Keinas, būdamas jaunas, taip pat miegojo su kito senuko žmona ir su senuku žaidė tą žaidimą? Kol galiausiai pats pasensta, jam nutinka ta pati istorija, prisimena žaidimą ir nusprendžia papramogauti? Na, nebent pasirodys, kad jaunasis Keinas ne rašytojas ir neketina juo tapti. Show ▼

Tada tėra pačio aktoriaus noras suvaidinti dukart tame pačiame filme.

Barton Fink (1991)

Įdomus ir keistas. Pradžioje buvo gan sunku žiūrėti.

Rašytojas atvyksta į Holivudą, gavęs užsakymą parašyti scenarijų filmui apie imtynes. Apsistoja viešbutyje, susipažįsta su gretutiniame kambaryje gyvenančiu vyruku. Abu susidraugauja. Filmo gale yra gan netikėtas posūkis, kurio, deja, ne visai supratau. Show ▼

Žodžiu, parodyta, kokios nesąmonės vyksta Holivude, kaip yra štampuojami filmai. Originalus rašytojas yra priverstas rašyti šabloniškai, tik tą, ko reikalauja žiūrovai, siekiant kuo daugiau pelno ir dėl to nesugebantis ką nors sukurti.

The Wolfman (2010)

Atvyksta vyrukas į miestelį, kuriame užaugo, po to, kai jo brolis buvo nužudytas. Paaiškėja, kad tai vilkolakio darbas ir jis pasižada jį pagauti. Bet ar žinote kas nutiko? Show ▼

Kokia staigmena, ar ne? Taaaip, iš istorijos nieko nesitikėkite. Eilinis filmukas, tinkantis fonui.

Specialieji efektai nepasirodė įspūdingi. Kompiuterinė grafika visiškai jokio žavesio nesuteikė. Geriau būtų panaudoti robotai vilkolakiui.

Rivera: Ir ta meilės istorija būtinai turėjo būti mezgama filme… Jis myli ją, ji myli jį, bet jie negali būti kartu. Nieko ypatingo – yra nemažai panašių filmų apie vilkolakius.

Firefly (2002)

Anime Cowboy Bebop (1998) reinkarnacija! Tikras Mass Effect žaidimas! Puikūs personažai! Puiki vaidyba! Puikios istorijos ir jų vystymas! Puikūs spec. efektai! Puikus humoras! Kosmose visiškai jokių garsų (kas yra labai reta filmuose)! Tik juos atšaukė po pirmo sezono. Peržiūrėjęs visus epizodus vos tik per kelis prisėdimus, netekau amo. Kaip tai įmanoma? Ar čia padirbėjo konkurentai, kurie matė šio serialo potencialą? Ar tai kvailų televizijos tinklo direktorių sprendimas? Mano menkas protas to nesupranta. Tokios kokybės serialai yra reti. Tuo labiau mokslinės fantastikos srityje.

Jeigu Futuramą vėl pradėjo rodyti, tai gal ir Firefly atgaivins..?

Serenity (2005)

Firefly, tik su dar geresniais spec. efektais ir epiniu laivu mūšiu! Viduje verkiau, kai pasibaigė filmas.

NORIU DAAAAAAARRRRR!!!

Sex and the City 2 (2010)

Rivera: Su bendradarbėmis apturėjome merginų kino vakarą. Gal filmas nėra pats geriausias ir prasmingiausias, tačiau tokiai pramogai po darbo puikiai tiko. Lengvo turinio, madingas, šmaikštus ir šiek tiek gašlus (čia tik man taip vietomis pasirodė). Turbūt pristatyti žaviųjų „Sekso ir miesto“ merginų pristatyti net nereikia. Tik šioje dalyje jos ištekėjusios ir turi vaikų (žinoma, išskyrus Samantą), turi šeimyninių problemų, tačiau nepraradusios mados pojūčio ir savo ypatingos draugystės. Iš esmės tai filmas moterims apie moteris. Ko gero, patiks „Sekso ir miesto“ serialo gerbėjams. Man ypač patiko vyrų choras, kuris giedojo per gėjų vestuves. Galbūt garsas išvalytas ir pakoreguotas technologijomis, tačiau skambėjo dieviškai! Mmm… Toks švarus skambesys ir garsų darna. Žodžiu, didžiulis pliusas už tai. O filmo prasmę nusakyčiau taip: visi ieškome laimės ir stengiamės ją susikurti savaip.

The Men Who Stare at Goats (2009)

Reporterį palieka žmona ir jis nusprendžia keliauti į Iraką (regis) patirti nuotykių bei sukurti reportažą. Sutinka Clooney’į, ir abu vyksta į Jedi judėjimo kūrėjo paieškas. Taip. Jedi judėjimo. Šiame filme vaidina tas pats aktorius, vaidinęs Obi-Wan Kenobi Žvaigždžių karuose. Vėliau užsimenama apie narkotikus, kurie padėjo sukurti judėjimą, ir filmo pabaigoje visi apsvaigsta nuo jų. Vėlgi tas pats aktorius vaidino ir Trainspotting, filme apie narkotikus. Galybė sutapimų. Sunku patikėti, kad reporterį vaidinantis aktorius išrinktas atsitiktinai.

Nežinau, kaip jį įvertinti. Gal teks dar kartą jį pažiūrėti, nes man gero įspūdžio nepaliko. Per daug marazmo.

The Last Man on Earth (1964)

Pagrįstas knyga, pagal kurią vis stato ir stato filmus. Mano žiūrėtas The Quiet Earth (1985), visai neblogas I Am Legend (2007) (kurį galima vadinti perdarytu Last Man on Earth), The Omega Man (1971) (kurį reikia pažiūrėti), ir dar keli. Šis filmas nuėjo viruso ir zombių keliu. Quiet Earth – tuštumos ir alternatyvios visatos keliu. Įdomu, kokiu nuėjo Omega Man. Na, ir knygą reikia perskaityti.

O kaip pats filmas? Visai įdomus, tik aktorių vaidyba kitokia, nei dabartiniuose Holivudiniuose filmuose – galbūt net geresnė. Ir garso takelio muzika įkyrėjo. Ryškiai stengėsi sukurti nuotaiką muzika. Vien filmo pradžioje pradėjo gąsdinti, nors visiškai nieko nevyko.

From Paris with Love (2010)

Į Paryžių atvyksta detektyvas iš JAV. Elgiasi kaip beždžionė tarp „inteligentiškų“ paryžiečių. Jam paskiriamas kažkokio ministro padėjėjas/patarėjas, kuris yra iš tikrųjų JAV šnipas. Prasideda narkotikų ieškojimu. Baigiasi sprogdinimais.

Vienas iš geresnių šaudyk-gaudyk filmų. Tikrai nedaug atsilieka nuo Shoot ‘Em Up (2007). Trūko tik sarkazmo. Nuolatos palaikomas tempas. Ir Travolta visai neblogai juokavo.

Dorian Gray (2009)

Rita labai norėjo pamatyti, nes skaitė Oskaro Vaildo knygą. Ir buvo susierzinusi, kai vis spėliojau, kas ten vyksta ir kodėl .

Nesužavėjo. Sunku buvo patikėti pagrindinio veikėjo vidinėmis kančiomis. Kažkaip nenatūraliai. Manau, kad po tiek metų ištvirkavimų/žudymų žmogus taptų užkietėjusiu… ištvirkautoju ir žudiku, su malonumu tai darančiu, o ne liktų berniuku, kuris slapčia viso to gailėtųsi ir trokštų tikrosios meilės.

Galbūt norėjosi kažkokios didesnės paslapties arba istorijos vingrių/netikėtumų, galbūt geresnės vaidybos, galbūt…tiesiog perskaityti knygą.

Rivera: Kaip visada knyga pasirodė geresnė nei filmas… Kažkaip trūko tos dramos dėl paveikslo ir žmogaus ydingumo. Neatsiskleidė kančia ir priešprieša taip, kaip aš ją suvokiau. Ko gero, mano ir režisieriaus matymas skyrėsi. Vėlgi kažkaip daug gašlumo (na, gal ir reikėjo taip pavaizduoti visus tuos nukrypimus, bet norėjosi subtilesnio pateikimo). Tačiau patiko kostiumai: žavėjausi to meto vyrų aprangos mada. Taip pat puikiai parinktas aktorius Dorian Gray vaidmeniui – labai tiko jo fiziniai duomenys šiam personažui.

They Live (1998)

Antonui ir Simonai turėtų patikti.

Apie tai, kad Žemę paslapčia užvaldė ateiviai, kurie siekia mus naudoti maistui – skatina vartojimą, paklusnumą, negalvojimą, kol galiausiai visiškai mus užvaldys. Tačiau jų planus sugriauna paprastas, sunkiai dirbantis amerikietis, radęs akinius, kurie jam leidžia pamatyti ateivius.
John’o Carpenter’io filmas jo stiliumi. Ganėtinai lėtas. Bet verčiantis susimąstyti, kad tokia grėsmė gali ateiti arčiau, nei nuo ateivių.

Assault on Precinct 13 (1976)

Vėlgi Carpenter’is. Esu matęs ir naująją versiją, taigi teko lyginti bežiūrint. Labiau patiko senesnė versija. Kažkokia natūralesnė – galbūt dėl vaidybos.
Atrodo, vienas nuo kito skiriasi šiek tiek istorija. O gal ir ne. Žodžiu: policijos nuovadą, kuri bus uždaryta kitą dieną, apsupa nusikaltėliai. Atsitiktinai į nuovadą patekę kaliniai, kartu su keliais policininkais ir darbuotojomis, priversti kažkaip gintis ir išgyventi, nes jie visiškai atrišti nuo išorinio pasaulio.

The Hitcher (1976)
Jaunuolis, kuriam pavesta pervežti automobilį į kitą miestą, paima autostopu važiuojantį vyriškį. Kuris, deja, yra žudikas. Po to, kai jaunuolis jį išmeta iš automobilio, žudikas nusprendžia pakankinti jį ir taip suplanuoja kitas žmogžudystes lyg atrodytų, kad kaltininkas jaunuolis.

Įtraukiantis filmas. Visą laiką galvojau, koks žudikas niekšas ir kaip jis sugebėjo tai padaryti. Ir kaip gerai vaidina Rutger Hauer’is – tas pats, kuris vaidino androidą Blade Runner’yje (1982). Jis… įdomiai elgiasi kaip žudikas, ta jo šypsenėlė, kūno kalba. Arba tai tik įtaka finalinės Blade Runner’io scenos – tiesiog nuostabiai suvaidinta, paskutiniai žodžiai iki šiol skamba mano galvoje.

Prietarai, prietarai…

Žurnale „Biuro administravimas“ (Nr. 5) skaičiau keistą straipsnį „Pinigai ir prietarai“. Rodos, remtasi mūsų liaudies išmintimi ir ne tik. Nežinau, aš abejinga tokiems dalykams. Patikėti savo finansinius reikalus dvasioms… Tiesiog tie prietarai yra susiję su žmogaus savybėmis arba kitais logiškais dėsniais.  Arba visiškai nepagrįsti.

Vis dėlto jei tikite prietarais, keletas patarimų iš šio straipsnio Jums, kaip prisikviesti pinigus:

• Nelaikyk pinigų rankoje – greitai prarasi. (Štai pavyzdys apie logišką dėsnį, kurį minėjau! Jei jau laikai rankoje, tai didelė tikimybė, kad išleisi tuos pinigus.)
• Niekada nelaikyk ant stalo tuščio butelio, net trumpai – prarasi pinigus. (Jei žmonės turi tam tikro (eks)turinio daug tuščių butelių, nenustebčiau, kad pinigų kažkaip nelieka.)
• Negalima dėti pirštinių ant stalo – neturėsite pinigų.
• Nedėkite rankinės, kurioje yra piniginė, ant grindų – prarasite pinigus.
• Jei kepurę laikote ant stalo, neturėsite pinigų.
• Jei švilpauji savo namuose, prašvilpsi visą turtą.
• Vakare, nusileidus saulei, negalima skustis barzdos, kirptis nagų, plaukų, plauti grindų, nešti šiukšlių, nes liksite be pinigų. (Įdomu, ar depiliuoti kojas galima?)
• Jei sankryžoje radote pinigą, neimkite jo, nes jums atiteks kažkieno bėdos.
• Vakare negerai grąžinti skolą, tačiau paimti – gerai. (Taip pat draudžiama skolintis per Kalėdas ir Velykas, 13 ir 31 mėnesio dienomis, pirmadieniais, o skolinti netinka antradieniais!)
• Jeigu juoda katė perbėga per kelią į tą pusę, kurioje jūsų piniginė, tai padaugės pinigų. Jeigu piniginė kitoje pusėje – sumažės. (Vargšės tos juodos katės – vis kaltos dėl ko nors…)
• Juoda katė perbėgo kelią iš kairės į dešinę – pinigai. (O jei pats eini tuo keliu ir katė perbėgo ne į tą pusę, kur piniginė, kuria taisykle vadovautis?)
• Laikyk piniginėje pupą – visada turėsi pinigų.
• Jeigu niežti kairiąją ranką – gausi pinigų.
• Už namų ar buto durų po kilimėliu reikia padėti centą, kad į namus ateitų pinigų.
• Kelk monetą tik gulinčią herbu į viršų – prisikviesi laimę.
• Jei ant kelio radai centą, pasiimk – sulauksi finansinės sėkmės.
• Jeigu dovanoji žmogui piniginę, įdėk į ją nors vieną litą.

Oh, kiek daug tų taisyklių, ar ne? Imti, neimti, nedaryti… Pabandykite visko paisyti!

Bet gal nepamirškime, kad ne pinigai gyvenime svarbiausi.

Vakaro kokteilis. Vėjo nublokšti

Pagaliau vakar apsigynė grupiokė savo bakalauro baigiamąjį darbą. Šia džiugia proga susirinkome pasisėdėti. Pagaliau turime po darbo laisvo laiko!

Norėjome kažko skanaus ir lengvo pagurkšnoti. Tad paieškojome kokteilių receptų. Sakyčiau, išsirinkome visai neblogą. Siūlau ir Jums pabandyti, jei bus poreikis paskanauti kažko neįpareigojančio.

Vėjo nublokšti

60 ml brendžio;

120 ml mineralinio vandens;

30 ml citrinų sulčių;

15 ml sirupo (pasirinkome vyšnių sirupą – puikiai tiko);

8 ledo kubeliai.

Visus ingredientus maišėme „iš akies“ ir vis skanavome, kol pasiekėme mus tenkinantį rezultatą.

Puikus kokteilis Eurovizijos koncerto stebėjimui.

Skanaus!

P. S.: ačiū merginoms už smagų vakarą.