Noriu dainuoti! Arba lietuviškas pavydas
Ech, pasiklausau tokių malonių garsų ausiai ir kažkaip užsinoriu vėl dainuoti. Reikėtų gal paieškoti kokio ansamblio ar choro, kad prajudinčiau apkerpėjusias savo balso stygas. Šiaip. Dėl smagumo.
O šitie (suprask, Viva Vox choir) tai neblogai labai. Nice. Really nice.
Juozo Statkevičiaus pristatymo momentai
Buvau pirmą kartą mados pristatyme. Sunku kažką vertinti, kadangi neturiu jokių žinių šioje srityje. Mada net nesidomiu. Bet J. Statkevičiaus pristatyme labai norėjau sudalyvauti. Manau, kad tai tikrai vienas (jei ne pats) iškiliausių Lietuvos dizainerių, todėl verta pasižiūrėti jo kūrybos pristatymą bent kartą gyvenime.
Pradėsiu nuo to, kad renginys vėlavo nei daug, nei mažai – lygiai valandą. Kurią reikėjo praleisti stovint vestibiulyje. Pridėkime dar ankstesnio atvykimo laiką. Žodžiu, laukėme pakankamai ilgai. Žinau, didys kūrėjai gali sau leisti vėluoti, bet tiek… Ir kiek girdėjau, ne pirmą kartą. Tai negi negali pradėti pasiruošimo anksčiau, jei žino, kad visada nespėja? Šiokia tokia nepagarba žiūrovams. Juk visi turime savo brangų laiką, kurio nesinori leisti stovint vestibiulyje. Na, bet tai juk įprastas reiškinys.
Taigi galiausiai sulaukėme pradžios. Parodomas trumpas video apie mados ir automobilių kūrimo sąsajas. Garso kokybė šio video metu buvo tragiška. Bet visa kita gerai. Tada į sceną atėjo vaikinų būrys, apsirengę kaip mechanikai (tik baltai). Nuėmė uždangą, buvusią scenos viduryje. Po ja – dvidešimt puikių Mercedes Benz automobilių. Gražūs, modernūs, blizgantys. Atrodė nuostabiai!
Taip ir prasidėjo 2012 m. pavasario/vasaros mados pristatymas. Apie modelius negaliu kažko reikšmingo pasakyti, nes nesu šios srities specialistė. Galiu tik įvertinti primityviu „patinka/nepatinka“ principu. Vertinimas būtų – labai patiko. Nenoriu kalbėti apie tai, kokie paprasti ir funkcionalūs, bet be galo išpuoselėti J. Statkevičiaus kūriniai, nes apie tai kalbės kiti. Be to, dėl kūrinių vertinimo abejonių, ko gero, neturėtų kilti niekam.
Kas dar patiko? Gera muzika. Vėlgi vietomis ne visai kokybiškas garsas, bet tai negadino nuotaikos. Patiko sudėliota oranžuotė, nuotaikų kaita. Įspūdį paliko scenografija. Momentais išsiveržiantys dūmai pagyvino pristatymą. Taip pat organiškas ir linksmas Dexterio Fletcherio (tikras pokštininkas!) išėjimas ant „podiumo“, žavingas Ingridos Sabonienės pasirodymas, kuris buvo audringai sutiktas ir palydėtas publikos ovacijų. Geras pabaigos akcentas – baltas žirgas.
Tikrai manau, kad pristatymas buvo labai vykęs. Nesvarbu, kad buvo mažų niuansų (kai kurioms merginoms sunkiai sekėsi išsilaikyti ant kojų), bet šou, idėja, nuotaika, dizainerio kolekcija buvo puikūs ir viską atsvėrė.
Už šią galimybę apsilankyti pristatyme esu dėkinga mamai.
Robert Plant koncertas
Teko garbės pabuvoti p. Robert’o Plant’o koncerte. Nors finansinė ir visokia kitokia situacija nebuvo pati palankiausia, nusprendžiau nepraleisti šios progos. Plant’as į Lietuvą atvyko jau antrą kartą po šešerių metų. Kas žino, galbūt daugiau neatvyks. Galbūt ir atvyks dar kartą į mūsų „nuostabiai gražią šalį“, bet tada, ko gero, norėtųsi net pakartotinai pasiklausyti. Ir šiaip labai jau legendinė persona.
Taigi. Pirmadienis. Po darbo skubėjome išvykti iš Vilniaus. Kad būtų greičiau, teko persirengti tualete. Visgi norisi kažko patogesnio. Sėdame į automobilį ir lekiame. Valandą prieš koncertą atsirandame Trakuose. Nelabai skubėdami pereiname juos, prieš pusvalandį atsistojame į laukiančiųjų eilę. Pastoviniavome, kol įleido (Jurij: bet niekšai/apsauga neleido įsinešti mineralinio ir sausainių). Tada dar gerą valandą pastoviniavome. Šiaip. Kaip visada vėlavo… Žmonės, jau spėję išgerti savo visos skardinių pakuotės alų, pradėjo nekantrauti (dauguma jau buvo girti ir nuolatos lėbavo kažkokias nesąmones). Aš jau pradėjau jausti šiokį tokį kojų ir nugaros nuovargį – vis dėlto jau prastovėjome pusantros valandos, o dar niekas net neprasidėjo. Pradėjau nerimauti, ar ištempsiu iki pabaigos.
Minia kelis kartus pradėjo ploti ir skanduoti Robert’o vardą. Galiausiai kažkas pajudėjo. Išėjo į sceną žmogus paderinti gitarų. Buvo audringai sutiktas, kol publika suprato. Bet tai jau geras ženklas.
Po kelių minučių pagaliau išėjo apšildančioji grupė „North Mississippi Allstars“. Trys vaikinai: gitaristas, būgnininkas ir bosistas, kuris visą laiką buvo scenos užkulisiuose (abejoju ar jis buvo, nes kažkoks pasislėpęs gitaristas nors stovėjo visą laiką su gitara, vėliau tiesiog atliko scenos darbuotojo pareigas). Daugelį žiūrovų ši grupė maloniai nustebino. Publika buvo dar gana vangi, tačiau šildė ši grupė tikrai neblogai. Pagerėjo nuotaika, šiek tiek užsimiršo nuovargis, pradėjome linguoti, trypčioti ir ploti pagal ritmą. Šaunuoliai. Gitaristas vis keisdavo gitaras – tai su kažkokia bačka, tai su medžio gabalu grojo.
Patiko būgnininkas. Taip pasimėgaujančiai visą laiką šypsojosi. Iš tikrųjų. Ko gero, laimingiausias scenoje būgnininkas, kokį tik esu mačiusi!
Po 45 minučių apšilimas baigėsi. Vėl prasidėjo laukimas. Vėl pasijautė nuovargis ir pan. Laukėme pusvalandį. Žiūrovai vėlgi pradėjo nekantrauti ir vis plodavo bei kviesdavo Robert’ą.
Pagaliau JIS išėjo į sceną. Publika šėlo iš džiaugsmo. Iš karto geros energijos banga.
Energingas, manieringas, draugiškas. Seniokas dar turintis drive’o! Iš tikrųjų patiko jo pagarbus elgesys scenoje. Pristatė savo kolegas atlikėjus, kiekvienas pademonstravo savo kūrybos kūrinius. Robert’as pademonstravo savo grojimo armonikėle sugebėjimus. Ir nuolatos atsisakydavo groti Cepelinų kūrinius (bet buvo kelios su šiokiom tokiom jų dainų dalim).
Pasibaigus koncertui, žinoma, publika reikalavo pakartojimo. Heh, ilgokai leido Robert’as maldauti, kol galiausiai grįžo. Manau, net tyčia buvo sugalvota patampyti žiūrovus, kai iškart po pasirodymo atėjo scenos darbuotojai ir pradėjo viską „tvarkyti“. Pasišlaistė, natas užvertė, iš vietos į vietą kažką padėliojo. Po to vėl atėjo ir atvertė. Žodžiu, išprašėme.
Buvo tikrai smagu. Kad ir kaip pavargome. Sausainių ir mineralinio prie tilto neradome. Tikėkimės, kažkam jie buvo skanūs.
P. S.: fotoaparato nepasiėmėme, tad nuotraukos darytos telefonu – kokybė prasta, sorry.
Gaminome Sangria
Pabandėme. Šį kartą paprasčiausią (basic) variantą. Visai nieko. Gaivu, skanu, lengva. Gal šiek tiek neįprasta. Receptą galite rasti čia.
Reikės išbandyti ir kitus receptus bei ieškoti geriausio. Šis toks labiau citrusinis. Bet geras gurkšnoti karštą vasaros dieną ir įsivaizduoti, kad esi saulėtoje Ispanijoje.
Ateityje, ko gero, nusimato Sangria party.
Skanaus!
Spektaklis „Geležis ir sidabras“
Truputį apleidome savo tinklaraštį pastaruoju metu. Kaip nors bandysime atsigriebti! Nors iš tikrųjų gana rutiniškai gyvename.
Vienas rutinos paįvairinimų – spektaklis „Geležis ir sidabras“. Režisierius ir vienintelis aktorius – Rolandas Kazlas. Taip, šis faktas buvo paskata pažiūrėti šį spektaklį. Ne dėl to, kad esu viena iš R. Kazlo, kaip komiko iš televizijos laikų, gerbėjų. Buvo labai įdomu pamatyti jo režisuotą spektaklį.
Spektaklio vertinimų ir recenzijų tikrai nemažai. Tačiau aš nenoriu aiškinti, ką reikėjo suprasti tarp eilučių ar eilutėse. Nenoriu iškelti poezijos dvasingumo, nes, ko gero, kiekvienas į spektaklį atėjo savais tikslais. Mane labiausiai domino R. Kazlo režisūriniai sugebėjimai ir rimtas amplua.
Labai patiko. Galbūt net ir nesitikėjau, kad Rolandas Kazlas taip puikiai sudėlios spektaklį. Pagalvojau, kad labai sudėtinga vien iš 
eilėraščių sudėlioti vientisą istoriją, kuri, ko gero, vaizdavo paties autoriaus (Vlado Šimkaus) tam tikrus gyvenimo momentus. Puikiai sudėliota vientisa istorija. Spektaklio pradžia šiek tiek nerimta, „apšildanti“ publiką. Tada Rolandas Kazlas vedasi žiūrovus į spektaklio gelmes. Atidengiama scena, kurioje stovi vienišas poeto stalas, lempa, keli popieriai, puodeliai. Puikiai išnaudotas kiekvienas daiktas. Minimalizmas, tačiau iš jo daug ištraukiama. Kad ir prisiminus dialogą su staline lempa. Apskritai, lempos personifikacija spektaklio metu. Arba Kosto Smorigino daina „Naminis angelas“, kurios žodžiai – Vlado Šimkaus eilės.
Žodžiu, viskas buvo gerai apgalvota, panaudota ir išnaudota. Man patiko scenografija. Ypač paskutinė scena – avilys su išskridusiomis bitėmis-mintimis. R. Kazlas buvo rimtas, susikaupęs. Gal ir ne visai tokį jį įsivaizdavau šiame amplua, bet tikrai nenusivyliau.
Galiu tik pasakyti, kad Rolandas Kazlas yra šaunuolis. Rolandai, būk teatre ir tik teatre.
Labai noriu pamatyti ir kitų jo režisuotų spektaklių. Galbūt reiktų apsilankyti Kaune ir pažiūrėti spektaklį „Palata Nr. 6″.
Marguerite Duras. Mėta iš Anglijos
Pagaliau turėjau laisvą savaitgalį. Nereikėjo mokytis, dirbti ar dar kažkokia saviveikla užsiimti. Smegenys jau pavargusios nuo teisės aktų ir pan., tad nusprendžiau paskaityti neįpareigojančios grožinės literatūros.
Kriterijai: trumpas veikalas (kad spėčiau perskaityti per porą dienų), ne per daug rimtas, leidžiantis skaitant atsipalaiduoti.
Peržvelgiau savo knygų lentyną. Parulskio šiam kartui nesinorėjo. Šalia pasipainiojo Marguerite Duras. Nusipirkau kažkada per išpardavimą pabandymui. Nesiblogėja dažniausiai prancūzai rašytojai. 135 puslapiai atitiko mano kriterijų.
Skaityti tikrai lengva – romanas parašytas dialogo forma. Netikėtas detektyvo žanras. Tačiau istorija vystoma gana įdomiai. Vis dėlto ne viskas taip atvirai atskleidžiama. Man liko du klausimai, kurių negaliu vienareikšmiškai atsakyti: kodėl Mėta iš anglijos ir ar tikrai žudikė Klera Lan yra beprotė?
Šiaip visai nebloga knyga. Puikiai tiko laisvam savaitgaliui.
Radiniai saldainių dėžutėje
Kad ir kaip Rita nenori, kad diskredituotumėm save visuomenės akyse… Papasakosiu.
Užsinorėjau griliažinio saldainio. Pasiėmiau. Kadangi visai neseniai perskaičiau straipsnį apie saldainiuose iš Maximos rastas kirmėles, iš smalsumo įdėmiai apžiūrėjau – pamačiau kažkokius taškelius, lyg ir kiaušinėlius. Žvilgtelėjau į dėžutę. Ir štai ką radau:
Temačiau vieną kirminą, apie 1cm (mobilus visai nesufokusavo). Giliau knaisiotis ir ieškoti kirminų kažkaip nebuvo noro. Užsiveisė, matyt, nuo riešutų apačioje (aplink juos didžiausia koncentracija), apie kuriuos užmiršom. Arba iš kokio nors saldainio išlindo, ir rado šią puikią vietelę.
Heh. O šią saldainių dežutę buvome pastatę ant stalo svečiams. Ir jie, kaip ir mes, valgė saldainių. Ką gi. Maistingiau – daugiau baltymų.
Kad ir kaip nekaltai ir švariai iš išorės atrodo dėžutė, patarčiau retkarčiais išvalyti ir išmesti senus saldainius / riešutus. Gal net padarykite tai dabar.
Futbolo čempionatą prisiminus
Žinau, visi jau laukia krepšinio čempionato, kuris jau ant nosies, bet… Visai netyčia ir visai neseniai pamačiau Bernardinuose ironišką įrašą apie praėjusį Pasaulio futbolo čempionatą. Atsimenate, kaip visi prieš finalą buvo išprotėję dėl rezultato pranašysčių? Aštunkojai, papūgos ir dar kažkas…
Taigi šypseną keliantis įrašas apie dar vieną orakulę 
Galbūt aš neprisimenu arba neatkreipiau dėmesio, bet per krepšinio čempionatus tokių dalykų nebūna. Vis dėlto pasaulyje žmonės labiau išprotėję dėl futbolo.
Faulkner W. Triukšmas ir įniršis
Dar viena puiki perskaityta knyga, už kurią esu dėkinga Jurijui, jog padovanojo. Viena iš tų, kurias perskaityti verta. Iš karto perspėju, kad ši knyga gali nepatikti tiems, kurie nemėgo / nesuprato Škėmos „Balta drobulė“. Jei manėte, kad ten daug sąmonės srauto, tai Faulkner’io romane jo dar daugiau. Negana to, viską jaukia autentiška autoriaus skyryba.
Vis dėlto būtent autoriaus skyryba ir rašymo stilius šiame kūrinyje stipriausi elementai. Pati istorija man šiek tiek asocijavosi su Mopasano „Vieno gyvenimo istorija“ – maždaug iš serijos „vienos šeimos istorija – tragedija“. Ne, nieko nesakau, istorija irgi gera, tačiau didesnį įspūdį paliko stilius.
Perskaičiusi pirmuosius 50 puslapių, iš tikrųjų dar negalėjau tiksliai pasakyti, kas vyksta. Užčiuopiau kažkokias užuomazgas, tačiau viskas buvo nekonkretu, neaišku. Autorius puikiai pateikia istoriją: iš pradžių viskas neaišku, tik kažkokios nuotrupos, nuolatiniai šokinėjimai laike ir erdvėje, tačiau kiekviename kitame skyriuje pasakojimas darosi vis suprantamesnis ir aiškesnis.
Romanas sudarytas iš keturių skyrių. Pirmame skyriuje tarsi pasakoja protinę negalią turintis Bendžaminas. Šiame pasakojime viskas sujaukta, nuolat šokinėjama, skaitytojas vedžiojamas pasąmonės labirintais. Antrame skyriuje pasakojimas pateikiamas Kventino akimis. Čia jau galima nutuokti, kas iš tikrųjų vyko šeimoje. Trečiame skyriuje įvykius pateikiami pagal Džeisoną. Paskutiniame skyriuje daugiau apibendrinama istorija ir tarsi akcentuojami svarbiausi dalykai – čia daugiausia pasakojama pagal juodaodę tarnaitę Dilzę. Įdomu ir tai, kad skiriasi ir pasakojimo laikas. Taigi tie patys įvykiai pateikiami per skirtingas prizmes. Taip apžvelgiama istorija iš skirtingų pusių / požiūrių, tačiau ir puikiai atskleidžiamas kiekvieno veikėjo charakteris bei mintys. Turiu pripažinti, kad kone genialiai parašytas kūrinys.
Tiesa, romano pabaigoje tikėjau kitokios įvykių eigos, tačiau… Likau it musę kandusi, kad nieko tokio neįvyko.
Žinau, kad tikrai ne viską supratau ir perpratau, galbūt reikėtų perskaityti dar kartą ir paanalizuoti labiau. Galbūt tai ir padarysiu. O kol kas siūlau geros literatūros mėgėjams perskaityti šią knygą bent kartą.
Ir pabaigai citata, kuri jau romano pabaigoje man sukėlė šypsnį:
Jūs dar pasigailėsite. Aš rasiu, kas mane apgins. Čia jums ne Rusija, kur žmogus, užsikabinęs metalinį ženkliuką, jau nepavaldus įstatymui.
Pastaba: Šioje citatoje kalbama apie teisėsaugą. Šypsnį sukėlė ne tiek pati citata, kiek mintis, kad knyga juk parašyta 1928 metais. Nedaug kas pasikeitė, ar ne?
Loading ...