Juoda Morka

Juozo Statkevičiaus pristatymo momentai

Buvau pirmą kartą mados pristatyme. Sunku kažką vertinti, kadangi neturiu jokių žinių šioje srityje. Mada net nesidomiu. Bet J. Statkevičiaus pristatyme labai norėjau sudalyvauti. Manau, kad tai tikrai vienas (jei ne pats) iškiliausių Lietuvos dizainerių, todėl verta pasižiūrėti jo kūrybos pristatymą bent kartą gyvenime.

Pradėsiu nuo to, kad renginys vėlavo nei daug, nei mažai – lygiai valandą. Kurią reikėjo praleisti stovint vestibiulyje. Pridėkime dar ankstesnio atvykimo laiką. Žodžiu, laukėme pakankamai ilgai. Žinau, didys kūrėjai gali sau leisti vėluoti, bet tiek… Ir kiek girdėjau, ne pirmą kartą. Tai negi negali pradėti pasiruošimo anksčiau, jei žino, kad visada nespėja? Šiokia tokia nepagarba žiūrovams. Juk visi turime savo brangų laiką, kurio nesinori leisti stovint vestibiulyje. Na, bet tai juk įprastas reiškinys.

Taigi galiausiai sulaukėme pradžios. Parodomas trumpas video apie mados ir automobilių kūrimo sąsajas. Garso kokybė šio video metu buvo tragiška. Bet visa kita gerai. Tada į sceną atėjo vaikinų būrys, apsirengę kaip mechanikai (tik baltai). Nuėmė uždangą, buvusią scenos viduryje. Po ja – dvidešimt puikių Mercedes Benz automobilių. Gražūs, modernūs, blizgantys. Atrodė nuostabiai!

Taip ir prasidėjo 2012 m. pavasario/vasaros mados pristatymas. Apie modelius negaliu kažko reikšmingo pasakyti, nes nesu šios srities specialistė. Galiu tik įvertinti primityviu „patinka/nepatinka“ principu. Vertinimas būtų – labai patiko. Nenoriu kalbėti apie tai, kokie paprasti ir funkcionalūs, bet be galo išpuoselėti J. Statkevičiaus kūriniai, nes apie tai kalbės kiti. Be to, dėl kūrinių vertinimo abejonių, ko gero, neturėtų kilti niekam.

Kas dar patiko? Gera muzika. Vėlgi vietomis ne visai kokybiškas garsas, bet tai negadino nuotaikos. Patiko sudėliota oranžuotė, nuotaikų kaita. Įspūdį paliko scenografija. Momentais išsiveržiantys dūmai pagyvino pristatymą. Taip pat organiškas ir linksmas Dexterio Fletcherio (tikras pokštininkas!) išėjimas ant „podiumo“, žavingas Ingridos Sabonienės pasirodymas, kuris buvo audringai sutiktas ir palydėtas publikos ovacijų. Geras pabaigos akcentas – baltas žirgas.

Tikrai manau, kad pristatymas buvo labai vykęs. Nesvarbu, kad buvo mažų niuansų (kai kurioms merginoms sunkiai sekėsi išsilaikyti ant kojų), bet šou, idėja, nuotaika, dizainerio kolekcija buvo puikūs ir viską atsvėrė.

Už šią galimybę apsilankyti pristatyme esu dėkinga mamai.

Spektaklis „Geležis ir sidabras“

Truputį apleidome savo tinklaraštį pastaruoju metu. Kaip nors bandysime atsigriebti! Nors iš tikrųjų gana rutiniškai gyvename.

Vienas rutinos paįvairinimų – spektaklis „Geležis ir sidabras“. Režisierius ir vienintelis aktorius – Rolandas Kazlas. Taip, šis faktas buvo paskata pažiūrėti šį spektaklį. Ne dėl to, kad esu viena iš R. Kazlo, kaip komiko iš televizijos laikų, gerbėjų. Buvo labai įdomu pamatyti jo režisuotą spektaklį.

Spektaklio vertinimų ir recenzijų tikrai nemažai. Tačiau aš nenoriu aiškinti, ką reikėjo suprasti tarp eilučių ar eilutėse. Nenoriu iškelti poezijos dvasingumo, nes, ko gero, kiekvienas į spektaklį atėjo savais tikslais. Mane labiausiai domino R. Kazlo režisūriniai sugebėjimai ir rimtas amplua.

Labai patiko. Galbūt net ir nesitikėjau, kad Rolandas Kazlas taip puikiai sudėlios spektaklį. Pagalvojau, kad labai sudėtinga vien iš eilėraščių sudėlioti vientisą istoriją, kuri, ko gero, vaizdavo paties autoriaus (Vlado Šimkaus) tam tikrus gyvenimo momentus. Puikiai sudėliota vientisa istorija. Spektaklio pradžia šiek tiek nerimta, „apšildanti“ publiką. Tada Rolandas Kazlas vedasi žiūrovus į spektaklio gelmes. Atidengiama scena, kurioje stovi vienišas poeto stalas, lempa, keli popieriai, puodeliai. Puikiai išnaudotas kiekvienas daiktas. Minimalizmas, tačiau iš jo daug ištraukiama. Kad ir prisiminus dialogą su staline lempa. Apskritai, lempos personifikacija spektaklio metu. Arba Kosto Smorigino daina „Naminis angelas“, kurios žodžiai – Vlado Šimkaus eilės.

Žodžiu, viskas buvo gerai apgalvota, panaudota ir išnaudota. Man patiko scenografija. Ypač paskutinė scena – avilys su išskridusiomis bitėmis-mintimis. R. Kazlas buvo rimtas, susikaupęs. Gal ir ne visai tokį jį įsivaizdavau šiame amplua, bet tikrai nenusivyliau.

Galiu tik pasakyti, kad Rolandas Kazlas yra šaunuolis. Rolandai, būk teatre ir tik teatre.

Labai noriu pamatyti ir kitų jo režisuotų spektaklių. Galbūt reiktų apsilankyti Kaune ir pažiūrėti spektaklį „Palata Nr. 6″.

Faulkner W. Triukšmas ir įniršis

Dar viena puiki perskaityta knyga, už kurią esu dėkinga Jurijui, jog padovanojo. Viena iš tų, kurias perskaityti verta. Iš karto perspėju, kad ši knyga gali nepatikti tiems, kurie nemėgo / nesuprato Škėmos „Balta drobulė“. Jei manėte, kad ten daug sąmonės srauto, tai Faulkner’io romane jo dar daugiau. Negana to, viską jaukia autentiška autoriaus skyryba.

Vis dėlto būtent autoriaus skyryba ir rašymo stilius šiame kūrinyje stipriausi elementai. Pati istorija man šiek tiek asocijavosi su Mopasano „Vieno gyvenimo istorija“ – maždaug iš serijos „vienos šeimos istorija – tragedija“. Ne, nieko nesakau, istorija irgi gera, tačiau didesnį įspūdį  paliko stilius.

Perskaičiusi pirmuosius 50 puslapių, iš tikrųjų dar negalėjau tiksliai pasakyti, kas vyksta. Užčiuopiau kažkokias užuomazgas, tačiau viskas buvo nekonkretu, neaišku. Autorius puikiai pateikia istoriją: iš pradžių viskas neaišku, tik kažkokios nuotrupos, nuolatiniai šokinėjimai laike ir erdvėje, tačiau kiekviename kitame skyriuje pasakojimas darosi vis suprantamesnis ir aiškesnis.

Romanas sudarytas iš keturių skyrių. Pirmame skyriuje tarsi pasakoja protinę negalią turintis Bendžaminas. Šiame pasakojime viskas sujaukta, nuolat šokinėjama, skaitytojas vedžiojamas pasąmonės labirintais. Antrame skyriuje pasakojimas pateikiamas Kventino akimis. Čia jau galima nutuokti, kas iš tikrųjų vyko šeimoje. Trečiame skyriuje  įvykius pateikiami pagal Džeisoną. Paskutiniame skyriuje daugiau apibendrinama istorija ir tarsi akcentuojami svarbiausi dalykai – čia daugiausia pasakojama pagal juodaodę tarnaitę Dilzę. Įdomu ir tai, kad skiriasi ir pasakojimo laikas. Taigi tie patys įvykiai pateikiami per skirtingas prizmes. Taip apžvelgiama istorija iš skirtingų pusių / požiūrių, tačiau ir puikiai atskleidžiamas kiekvieno veikėjo charakteris bei mintys. Turiu pripažinti, kad kone genialiai parašytas kūrinys.

Tiesa, romano pabaigoje tikėjau kitokios įvykių eigos, tačiau… Likau it musę kandusi, kad nieko tokio neįvyko.

Žinau, kad tikrai ne viską supratau ir perpratau, galbūt reikėtų perskaityti dar kartą ir paanalizuoti labiau. Galbūt tai ir padarysiu. O kol kas siūlau geros literatūros mėgėjams perskaityti šią knygą bent kartą.

Ir pabaigai citata, kuri jau romano pabaigoje man sukėlė šypsnį:

Jūs dar pasigailėsite. Aš rasiu, kas mane apgins. Čia jums ne Rusija, kur žmogus, užsikabinęs metalinį ženkliuką, jau nepavaldus įstatymui.

Pastaba: Šioje citatoje kalbama apie teisėsaugą. Šypsnį sukėlė ne tiek pati citata, kiek mintis, kad knyga juk parašyta 1928 metais. Nedaug kas pasikeitė, ar ne?

Apžvalga: Franz Kafka „Pilis“

Šią knygą pirmą kartą į rankas paėmiau prieš metus. Nežinau, gal tiesiog buvau tuo metu pernelyg pavargusi po darbo, bet labai sunkiai skaičiau šios knygos pradžią. Tiek daug niūraus ir sunkaus aprašymo… Sakyčiau, man netgi priminė Kristijono Donelaičio veikalo „Metai“ dalį apie rudenį:

Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai
Irgi žemes biaurias išplėšdams teskina šmotais.

Asociacijų tarp šių kūrinių nedaug, tik ta slogi nuotaika ir niūruma. Nors veiksmas vyksta žiemą. Bet ta žiema kaime atrodo tokia purvina.

Vis dėlto Kafkos kūryba mane seniai domina (gal nuo „Metamorfozės“ -  iki šiol vienintelis Kafkos veikalas, kurį buvau skaičiusi ir kuris, atsimenu, labai patiko) ir „Pilį“ perskaityti norėjau. Tarsi buvo iššūkis. Žinau, kad kaip tik ir reikia skaityti tokias knygas, kurias sunku skaityti, su kuriomis turi galynėtis ir kovoti. Kafka man atrodo toks paslaptingas ir neperprantamas. Net ir dabar negaliu pasakyti, ar tikrai visiškai supratau jo knygą. Ir kiek tai pasakė apie patį autorių. Įdomus ir keistas jis. (daugiau…)

Vasaros skaitymai

Kas po egzaminų, kas po mokslų, o kas prieš atostogas. Galų gale ir Pasaulio futbolo čempionatas jau  prie pabaigos slenksčio. Taigi sugalvojau pasidomėti, kokios knygos yra laikomos geriausiomis. Tiesiog bandau pasirinkti knygas vasaros skaitymams.

Internete radau įvairiausių geriausių knygų sąrašų. Visi gana skirtingi. Ko gero, iš tikrųjų tai pernelyg subjektyvu. Juk realiai nėra aišku, pagal kokius kriterijus vertina kiekvienas „kritikas“ ar šiaip paprastas žmogus. Taigi nuomonių yra daug, tačiau su Jumis pasidalinsiu rekomenduojamu 101 knygos sąrašu, kurį ir aptikau internete ir kuris man labiausiai patiko:

Na, o aš šią vasarą planuoju perskaityti šias knygas:

Tikiuosi, neapims tinginystė per vasarą ir nekliudys nenumatytos aplinkybės.

Francisco Goyos grafika Vilniuje

Apsilankėme šioje parodoje su Jurijumi jau senokai. Šiaip turbūt jau seniai būčiau primiršusi apie tai dar kažką parašyti, bet vis dar esu susižavėjusi matytais grafikos darbais, tad norisi pasidalinti su visais ir kartu pasakyti, kad dar galite ir Jūs tai pamatyti!

Nemažai skaityta ir girdėta apie Francisco Goya. Iš tikrųjų prisidedu prie visų tų skambių epitetų ir panegirikų apie šį ispanų dailininką. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojami Goyos grafikos darbai iš ciklo „Los Caprichos“ yra įspūdingi.

Nesitikėkite pamatyti kažko didingo ar įmantraus. Paprasti maži paveikslėliai (aišku, aš apie techniką nieko nenusimanau, tad tai tik mėgėjo žvilgsnis). Tačiau pakeri dailininko matymas, mąstymas ir sarkazmas. „Los Caprichos“ reiškia kaprizai, fantazijos. Ir jos darbuose tikrai netrūko. Fantazijos ir tikro pasaulio derinys, atskleidžiantis to meto aktualijas, visuomenės ydas ir niūrumą. Įdomu tai, kad kiekvienam iš ciklo darbų parašytas apgalvotas ir be galo taiklus komentaras, papildantis grafiką. Dominuoja kaukės, raganos, įvairių kitų nežemiškų būtybių motyvai. Atskleidžiamos veidmainystės, pataikavimo, gobšumo,  bailumo, žiaurumo, laisvo elgesio temos. Paliečiami visi socialiniai sluoksniai: monarchija, aristokratija, dvasininkija, žmonės iš liaudies. Iš tikrųjų Goya per šiuos darbus kalba apie daug negerų dalykų, kurie buvo tuo metu aplink jį: Ispanijos visuomenės piktžaizdės, iškreipti ir nuvertinti žmonių tarpusavio santykiai, santuokinė neištikimybė, vyrų ir moterų ryšiai, kritikuojama bažnyčia ir tikėjimas, teismai ir įstatymai, gydytojai ir mokslas. „Los Caprichos“ priskiriama prie didaktinių, moralizuojančių kūrinių, smerkiančių visuomenės sugedimą.

Man šie darbai kažkuo asocijavosi su Dantės „Pragaru“ – puikiai tiktų tokios knygos iliustracijoms!

Parodoje eksponuojami 78 šio ciklo lakštai, papildyti dailininko rašytais komentarais (tik vertimas kai kur kažkaip ne visai sutapo su angliško teksto prasme…).  Taip pat demonstruojami du biografiniai filmai: „Goya, arba Sunkus pažinimo kelias“ ir „Goya Bordo“. Tačiau mes jų pažiūrėti nelabai turėjome laiko…

Manau, kad daugelis visuomenės ydų vis dar išliko iki šių dienų ir satyriškoji Goyos grafika yra aktuali šiandien.

„Los Caprichos“ parodą dar galima aplankyti iki gegužės 18 d.

Moliere. Šykštuolis

Taip, nusprendėme su bendradarbe po darbo pažiūrėti ką nors lengvo ir neįpareigojančio. Nelabai mėgstu komedijas teatre, tačiau Moliere’o vardas sumažino lėkštumo tikimybę iki minimumo. Visgi klasikinė komedijas nėra blogas žanras, jei dar ir pateikiama skoningai.

Tikrai nenusivylėme. Laikas prabėgo greitai, linksmai, lengvai. (daugiau…)

Aš, Fojerbachas

Ėjau tikėdamasi gero spektaklio, nes režisierius Valentinas Masalskis. Taip gana improvizuotai viskas įvyko. Dėl didžiulio šalčio nenuėjome nusipirkti bilietų iš anksto. Nusprendėme, kad bilietus pirksime prieš spektaklį, jei jų dar bus, jei ne – atidėsime kitam kartui. Mūsų laimei, bilietų buvo. Netgi labai daug! Iš tikrųjų žiūrovų susirinko gal 20 – 30. Taip ir nesupratau, ar čia krizė paveikė, ar spektaklis nepopuliarus, ar dėl šalčio tiek mažai žmonių…

Kaip ten bebūtų, kuo mažiau žmonių – tuo jaukesnė atmosfera. O spektaklis tikrai nenuvylė. (Užtat nuvylė skrajutės už 50ct – tebuvo informacija apie spektaklio autorių ir veikėjų sąrašas. Nors, ko gi dar norėti.) (daugiau…)

Urvinis žmogus

Ne, galima sakyti, ne savo noru ėjau į šį spektaklį. Man jis visada atrodė banalus. Vis dėlto teko su šeima švenčių proga nueiti (brolis nemoka išrinkti gerų spektaklių (Jurij: ir šį kartą tuo įsitikinau). Su Jurijumi dar prieš spektaklį davėme balus dešimtbalėje sistemoje: aš su premija daviau penketą, o Jurijus – 3-4 balus.

Mano balai po spektaklio nepasikeitė (spėkite, ar mano pasikeitė). (daugiau…)

Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970

Gal kiek ir pavėluotai (vos ne paskutinę savaitę), bet pagaliau apsilankėme NDG parodoje. Jurijus jau seniai labai norėjo apsilankyti, tačiau mokslai / namai / kitos bereikšmės priežastys vis trukdė. Juokauju, žinoma. Niekas netrukdė. Tiesiog… Ėmėme ir nuėjome – tai svarbiausia.

Nors svarbiausia yra tai, jog patiko. Tikrai. Įdomių dalykų pamatėme. Ne šiaip meno „iš dangaus“ nuleisto, bet kažkas realistiškai fantastiško. (daugiau…)