Susipažinkite: Pelytė
Prieš gerus du mėnesius pasiėmėm dar vieną katę. Iš prieglaudos Oze. Taip. Dar vieną katę. Dabar jai apie 7 mėn.
Vardą jai davė prieglaudoje. Turbūt dėl to, kad buvo labai baili. Labai. Vienas-du paglostymai ir staiga ji panikoje pradeda leisti tau nagus į ranką. Jau šiek tiek ją prijaukinome, taip baisiai nebebijo, laksto visur paskui.
Su Morkium iš karto susidraugavo. Neduoda mums ramybės belakstydami, viską versdami ir besipešdami/bežaisdami. Ypač naktimis.
Kaip ir Morkius, Pelytė išmoko lakti iš vonios krano ir dabar nepraleidžia nei vienos progos atsigerti. Taip pat iš Morkiaus išmoko kalbėti su mumis. Ir… kadangi visai neseniai Morkius tapo pamišęs dėl aplinkos stebėjimo pro balkono langą (dėl ko jau ne kartą buvo susidaužęs nosį bandydamas iššokti pro uždarytą langą), Pelytė irgi perėmė jo šį pomėgį. Su Amadėja taip pat puikiai sutaria.
Kadangi Morkius paskutiniu metu tapo tikras tinginys ir užsiaugino pilvuką, Pelytė atrodo baisiai aktyvi ir plėšri (nors ir Morkius vaikystėje buvo nenuorama). Ji jau kelioms pelytėms (žaislams) išlupo vidurius. Ir kai viduriai išrauti, peliukai automatiškai praranda įdomumą.
Per du mėnesius Pelytės kailis (bet koks ten kailis, buvo vien tik pūko sluoksnis) iš geltono virto baltu ir pilku/rudu. Žodžiu, katė jau beveik visiškai aklimatizavosi.
Susipažinkite su Morka!
Na, jau daugiau nei mėnesį mes turime Morką! Pats laikas pristatyti plačiajai visuomenei.
Tiesa, ne juoda, bet juk vis tiek.
Jurijus parnešė iš kiemo birželio pabaigoje. Pagailo...
Kurį laiką manėme, kad tai patelė. Tačiau paaiškėjo, kad ne!
Dabar Morka jau turi savo pasą ir yra paskiepytas.
Jei Jurijaus alergija nepaūmės, turėtų likti pas mus ilgam.
Nebent iššoktų per balkono langą...
Paprastas Europos trumpaplaukis, bet meilus, draugiškas ir tvarkingas.
P. S.: Kalbant apie augintinius, nuorodoje rasite keletą įdomių ir absurdiškų dalykų apie jų šeimininkus.
Pakeliui į darbą
Ką gi, oras ryte nepamalonino. Taip sunku keltis, kai už lango lietinga. Rodos, niūruma visur aplink. Tokią dieną nuotaiką šiek tiek praskaidrina sraigės, šliaužiančios šaligatviais. Mažos, didelės, spalvotos. Gaila, kad niekada neturiu fotoaparato.
Tačiau šiandien mane sužavėjo ne tik į darbą lydinčios sraigės. Prie Vilniaus licėjaus, pievoje, kuri šiuo metu visiškai patvinusi, šį rytą susirinko nemažas būrys ančių. Taip, viduryje miesto (praktiškai vidury kiemų) ramiai sau plaukiojo antys! Kuklios patelės ir gražuoliai patinėliai. Matyt, šioje vietoje paukščiai randa nemažai maisto, nes aplink taip pat būriavosi varnėnai, varnos ir balandžiai. Bet jie čia įprasti lankytojai.
Pagalvojau, kad smagu čia gyvenantiems žmonėms (nors šiaip ši vieta man nelabai patinka): atsikeli ryte ir gali stebėti pro savo langą pievoje plaukiojančias antis.
Ir dar susimąsčiau, kad be galo gero eiti į darbą pėsčiomis. Neskubi, nesistumdai autobuse, nesinervini. Be to, gali pamatyti tai, ko važiuodamas net nepastebėtum. Bus sunku rudeniop grįžti prie miesto transporto. Žinoma, žvarbus oras ir lietus mane paragins tai daryti, bet… kol kas mėgaujuosi vaikščiojimu.
Šunys ir erkės
Vargšas šuo pasigavo jau kokią dvidešimtą erkę. Ir vis randu dar vieną prisisiurbusią. Speciali apykaklė, turinti atbaidyti erkes ir kitus parazitus, visiškai neveikia (arba veikia – galbūt būtų prisisiurbę dvigubai daugiau, bet nėra noro eksperimentuoti).
Kaip jūs kovojate su erkėm? Kokią nors specialią priemonę naudojate? Neleidžiate šuniui braidyti po žoles? Ar tiesiog susitaikėte, kad šuo neišvengiamai pasigaus erkę ir teks ją traukti?
Prakeikti kraujasiurbiai. Su baime ir pasibjaurėjimu žiūriu į laukiančią trijų savaičių praktiką Puvočiuose, kai reikės vaikščioti po miškus, pelkes, pievas ir dar velniai žino kur. Kasdien turbūt išsitrauksiu po kelias erkes.
Laukinių miesto kačių gyvenimas
Draftas sukurtas net rugsėjį. O susiruošiau baigti tik dabar.
Visos jos kažkokios paslaptingos. Rimtos, viską stebi, rūstūs snukiai, drąsios, kovingos, laukiančios.
Įtariu, kad rezga kažkokį pasaulio užkariavimo planą. Arba pradžioje tik miesto. Per daug protingos atrodo. Per daug savarankiškos. Išnaudoja senutes kaip maisto šaltinį. Žmonės pradeda nešti įvairias pagalves nuo sofų. Kartonines dėžes jų pastogei. Kas toliau? Senutės pradės nešti pinigus? Ginklus? Katės valdo senutes kaip lėles.
Nesakykit, kad aš jūsų neperspėjau. Katėms telieka užsiauginti nykščius ir mes pražuvę.
Vasaros vakarą buvo kažkoks kačių susibūrimas.
Amadėjos sveikata
Nesiseka šiam šuniui. Bene nuo gimimo turėjo išvaržą pilve, o vėliau problemos su pečiu.
Katės!
Štai tokias sutikome bevaikščiodami su Ama:
Mane stebina tai, kad jos „užuosdamos“ laisvę nepabėga. Labai prijaukintos. Kairysis, matyt, patinas, dešinioji – patelė.
Po Amos nuotykių su žuvimi…
…ilsisi. Kartais nesuprantu aš jos.
Išėjome kartu pasivaikščioti. Viskas vyko tiesiog puikiai. Praeiviai kaip visada žavisi ja ir skleidžia „Vaauuuu! Kokia miela! Kaip meškiukas!“ garsą.
Savaitgalio akimirkos
Su Jurijumi šį savaitgalį grįžome į Šilalę. Kaip įprasta, vakare nuėjome prie tvenkinio ančių ir gulbių pamaitinti.
Šilalėje gulbės gana piktos. Nežinau, galbūt apskritai visi šie paukščiai taip piktai bendrauja su žmonėmis. Neteko kitur su jais susidurti. Tačiau Šilalėje jos visą laiką prie žmonių šnypščia ir išskėtusios sparnus artinasi. Taigi aš nuo jų stengiuosi laikytis atokiau. (daugiau…)
Loading ...