Radiniai saldainių dėžutėje
Kad ir kaip Rita nenori, kad diskredituotumėm save visuomenės akyse… Papasakosiu.
Užsinorėjau griliažinio saldainio. Pasiėmiau. Kadangi visai neseniai perskaičiau straipsnį apie saldainiuose iš Maximos rastas kirmėles, iš smalsumo įdėmiai apžiūrėjau – pamačiau kažkokius taškelius, lyg ir kiaušinėlius. Žvilgtelėjau į dėžutę. Ir štai ką radau:
Temačiau vieną kirminą, apie 1cm (mobilus visai nesufokusavo). Giliau knaisiotis ir ieškoti kirminų kažkaip nebuvo noro. Užsiveisė, matyt, nuo riešutų apačioje (aplink juos didžiausia koncentracija), apie kuriuos užmiršom. Arba iš kokio nors saldainio išlindo, ir rado šią puikią vietelę.
Heh. O šią saldainių dežutę buvome pastatę ant stalo svečiams. Ir jie, kaip ir mes, valgė saldainių. Ką gi. Maistingiau – daugiau baltymų.
Kad ir kaip nekaltai ir švariai iš išorės atrodo dėžutė, patarčiau retkarčiais išvalyti ir išmesti senus saldainius / riešutus. Gal net padarykite tai dabar.
Praktika Puvočiuose
Grįžau po trijų savaičių bestuburių/stuburinių zoologijos, algologijos, mikologijos ir lichenologijos praktikos Puvočių kaime.
Zoologijos praktika buvo visai smagi. Reikėjo iškalti ganėtinai daug informacijos per trumpą laiką (dvi dienos žygių, kolekcijos rinkimas ir kalimas, trečią dieną – atsiskaitymas), praeiti dešimtis kilometrų pro brūzgynus, pušynus, samanynus, gaudyti visokius skraidančius, plaukiojančius ir ropojančius gyvius bei šiaip nuobodžiauti, kai tam būdavo laiko. Zoologijos dėstytojai, pasirodo, visai įdomūs ir linksmi žmonės. Ir svarbiausia, jie – žmonės.
Mikologija ir lichenologija, deja, nebuvo taip įdomu. Tiek dėl pačių mokslų, tiek dėl dėstytojų. Neįdomu. Visiškai. Zit. Nil. Kaip ir botanika. Nors užmušk. Baigiu galutinai įsitikinti, kad žmonės, besidomintys šiomis sritimis, yra nuobodūs fanatikai.
Algologija – pusė velnio. Pro mikroskopą smagu ieškoti įvairiausių formų žalių nesąmonių. Ir dėstytoja panašesnė į žmogų.
Pati praktikos bazė… kaip kaip. Kaip kaimas. Lauko tualetas, maudymasis tik Merkyje ar ežeruose, jokio interneto. Ta pusė namo, kurioje gyvenau, yra mažai apšviečiama saulės. Ką tai reiškia? Laaabai drėgni kambariai, su atlipusiais tapetais ir PELĖSIAIS. Aš jiems alergiškas. Oiii kaip aš jiems alergiškas. Jeigu užmiršdavau išgerti vaistų, miegoti nebuvo įmanoma – dusau, čiaudėjau ir valiau nosį be perstojo. Pragaras. Po to ryte dar tekdavo išeiti į kokį žygį pievoje. %$#%^&*()_. Dvigubas malonumas, besitęsiantis virš pusės paros. Bent jau sintetinę pagalvę pavyko gauti.
Bet būsimi pirmakursiai (arba dar kiti) jau turėtų gyventi normalesnėmis sąlygomis. VU planuoja renovuoti bazę – bus internetas, vandentiekis, tualetai, dušai ir t.t. Žodžiu, būsimiems studentams pasisekė.
Na, o dabar porą nuotraukų. Bet tik pora. Kažkaip nerasdavau laiko ką nors pafotografuoti, arba visiškai nebuvo tam noro. (daugiau…)
Šunys ir erkės
Vargšas šuo pasigavo jau kokią dvidešimtą erkę. Ir vis randu dar vieną prisisiurbusią. Speciali apykaklė, turinti atbaidyti erkes ir kitus parazitus, visiškai neveikia (arba veikia – galbūt būtų prisisiurbę dvigubai daugiau, bet nėra noro eksperimentuoti).
Kaip jūs kovojate su erkėm? Kokią nors specialią priemonę naudojate? Neleidžiate šuniui braidyti po žoles? Ar tiesiog susitaikėte, kad šuo neišvengiamai pasigaus erkę ir teks ją traukti?
Prakeikti kraujasiurbiai. Su baime ir pasibjaurėjimu žiūriu į laukiančią trijų savaičių praktiką Puvočiuose, kai reikės vaikščioti po miškus, pelkes, pievas ir dar velniai žino kur. Kasdien turbūt išsitrauksiu po kelias erkes.
Eh, what’s up, Doc?
Kažkas visai neseniai ieškojo, kaip nupiešti morką. Nusprendžiau pasinaudoti proga ir sukurti profesionalų gidą, kaip tai padaryti.
Savaitgalio akimirkos
Su Jurijumi šį savaitgalį grįžome į Šilalę. Kaip įprasta, vakare nuėjome prie tvenkinio ančių ir gulbių pamaitinti.
Šilalėje gulbės gana piktos. Nežinau, galbūt apskritai visi šie paukščiai taip piktai bendrauja su žmonėmis. Neteko kitur su jais susidurti. Tačiau Šilalėje jos visą laiką prie žmonių šnypščia ir išskėtusios sparnus artinasi. Taigi aš nuo jų stengiuosi laikytis atokiau. (daugiau…)
Europos parkas
Savaitgalį su Jurijumi nusprendėme dviračiais vykti į Europos parką. Avantiūra gana nemaža, kadangi mudu jau senokai ant dviračio sėdėjome. O Europos parko tinklapyje skelbiama, kad nuo miesto centro iki parko 19 km. Bet kas mums, jauniems, tie 19 km! (Jurijus: Taip, dar pridėkime apie dešimt kilometrų pasivažinėjimo per Vilnių prieš kelionę.) Taigi pasiėmėm dviračius ir gana ankstų šeštadienio rytą išvažiavome. Kelias buvo gana neblogas: kone pusę atstumo važiavome dviračių takais ir miškais – gražu ir malonu (kitą pusę atstumo turėjome arba važiuoti pavojingu automobilių keliu, arba tempti dviračius siauru šaligatviu – štai toks draugiškas dviračiams kelias iš Vilniaus centro į Europos parką). Trukome 2,5 val. nuvykti iki kelionės tikslo. Buvome šiek tiek (labai) pavargę, išsekę dėl karščio ir alkani. Kiek pailsėjom (užkandom!) ir leidomės apžiūrėti parko.
Loading ...