Microlab SOLO7C apžvalga
Pagaliau įsigijau Microlab SOLO7C. Kadangi prieš gerą pusmetį Fortake tektų 7tų laukti dar gan ilgai, nusprendžiau paimti 6tas. Laukiau jau kelis mėnesius ir kantrybė trūko.
Nei iš šio, nei iš to prieš kokį mėnesį užsinorėjau 7tų. Apsižvalgiau ir vualia, Kilobaitas jas turėjo. Užsisakiau ir jau kitą dieną su šypsena veide išėjau iš jų salono. 6tas pardaviau draugui.
Šios yra antros generacijos, t.y. su silpnesniu stiprintuvu (pirmos generacijos aktyvi kolonėlė turi vieną varžtą apačioje, antros – keturis). Šį „pagerinimą“ Microlab atliko norėdami šiek tiek sumažinti gamybos kaštus. Na, dar ir dėl to, kad retkarčiais kai kuriems žmonėms šios kolonėlės sudegdavo.
Pakeičiau Ubuntu nustatytą Alsa į OSS su 192kHz išėjimu ir aukštos kokybės resampling’u. (Tik reikės pasidomėti, gal iš viso išjungti resampling’ą. Nežinia, ar vis tiek jis bus atliekamas, ar garsas bus pateikiamas nepakeistas.) Garso plokštė ta pati – Realtek ALC889A motininėje GA-MA78G-DS3H (rev. 2.x). Kada nors, kai bus galimybė, pasikeisiu į geresnę. O dabar cit. Taip pat Šių kolonėlių pirkimas sukėlė antrą įvairių 24bit 96-192kHz vinilo rip’ų siuntimosi bangą iš LM ir rutracker.
O dabar apie garsą. Kadangi negaliu palyginti su kuo nors geresniu, jis man puikus. Ypač vinilo ripų arba aukštos kokybės studijinių master’ingų. Aukšti ir vidutiniai dažniai švarut švarutėliai ir labai aiškūs (techninės apžvalgos pastebi, kad vidutiniai dažniai šiek tiek nuslopinami ir ne tokie aiškūs). Žemuosius dažnius, žinoma, išspaudžia ryškesnius ir detalesnius, nei 6tos kolonėlės. Tam ir yra tas papildomas apatinis garsiakalbis. (Tačiau, spėju, nepalyginti su atskira žemų dažnių kolonėle. Bet juk ne žemieji dažniai svarbiausia, ar ne?). Šios kolonėlės yra 2.5 juostų – kaip suprantu, yra naudojami du garsiakalbių tipai, o grojimui dažnių diapazonas yra trijų tipų. Žemųjų dažnių diapazonas yra išplečiamas. Ir dar kažkas. Žodžiu, jeigu suprantate rusiškai:
Количество полос 2,5. Это означает что количество типов используемых динамиков два, а частотных диапазонов для воспроизведения три.
Есть два варианта такой реализации, когда два динамика воспроизводят разные диапазоны и не имея общих (без учета зоны перехода) диапазонов и когда один из динамиков воспроизводит лишь часть диапазона от другого динамика. Первый случай применяется, когда динамик хорошо воспроизводит как средние, так и низкие частоты, но во время воспроизведения низких частот из-за больших амплитудных клебаний и сильного смешения катушки от магнита возникает фрейф параметров на средних, и соответственно качество средних частот падает. В этом случае разделение по частотным полосам оправдано и получает получить максимум качества. Во втором случае идет расширения низкочастотного диапазона и получается систуация, как если бы взяли вуфер , большего размера, но с качеством средних частот от меньшего вуфера. В Solo 7 используется второй вариант.
Garso detalumas ir aiškumas taip labai priklauso nuo to, kaip pastatytos kolonėlės ir kurioje vietoje klausoma. Trumpai, atsisėdus į saldžiąją vietelę mėgaujiesi ir užsimiršti.
Vėl gi, jeigu suprantate rusiškai, tema IXBT forume padės jums apsispręsti, ar verta pirkti kolonėles iš SOLO serijos. Daugybė patarimų, jeigu jos pradeda negaluoti. Taip pat yra keli DIY gidai, kaip šiek tiek pagerinti garso kokybę: 1 dalis, 2 dalis.
Kada nors, kai baigsis garantija, pabandysiu ką nors su jomis nuveikti – pakeisti vidinius laidus, apkloti vidų kokiu paralonu. Galiausiai, jeigu kada įsigysiu stiprintuvą, aktyvią kolonėlę paversiu pasyvia ir abi pasyvias prijungsiu prie stiprintuvo. Žmonės sako, kad tik tada atsiskleidžia visas 7tų gražumas.
Duomenis ir detalias apžvalgas apie šias kolonėles galite pasižiūrėti čia, čia, čia, čia ir čia.
Aktyvi kolonėlė.
J. D. Salinger. Devyni apsakymai
Ką gi, metai prasidėjo neblogai. Gal ir gerai tas modulinis studijavimas – dabar yra laiko savo poreikiams.
Viena iš tų knygų, kuri senokai stovėjo mano lentynoje ir laukė savo eilės. Nežinau, kodėl vis nesiryždavau. Nors „Rugiuose prie bedugnės“ mokykloje man patiko, o daugiau Salinger’io veikalų skaityti neteko. Deja. Gal maniau, kad nusivilsiu (visgi pasikeitė amžius, mąstymas ir t. t.), kad šie apsakymai bus per sunkūs ir dar tūkstantį priežasčių būtų galima surasti.
Bet pasiėmiau šią apsakymų knygą ir epilogas žadėjo gera:
Žinome garsą, kai suploja dvi rankos,
O koks garsas, kai ploja viena ranka?
Jei lygintumėme su žymiuoju „Rugiuose prie bedugnės“, kurį
žino daugelis, autoriaus maniera, vertybės ir net veikėjai tikrai panašūs. Dažnai vaizduojama vaiko-suaugusiojo pasaulių sąveika. Dažnai veikėjai vieniši, bandantys suprasti ar ieškantys. Man labiausiai patiko Salinger’io siužeto konstravimo meistrystė. Pradedi skaityti apsakymą ir iš tikrųjų niekada nežinai, kaip jis baigsis.
Labiausiai šokiravo jau pirmasis apsakymas „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“. Čia visko tiek daug! Įdomiai atskleidžiama pagrindinio veikėjo drama. Kažkodėl netikėta pabaiga. Nors kai galvoju dabar, visai tikėta ta pabaiga…
Visi apsakymai be galo saviti, nors ir turintys ryšį. Vis dėlto norisi išskirti šiuos apsakymus: „Skiriu Ezmei – su meile ir neganda“, „Žavios lūpos ir mano akių žaluma“ ir „Tedis“. Pirmajame minėtame apsakyme labai ryškūs veikėjų charakteriai, karo tematika ir jos pėdsakai. Vėlgi visa kulminacija tarsi paliekama pabaigai. Tai, žinoma, skaitytojui suteikia intrigos iki paskutinio kūrinio taško. Antrasis apsakymas toks painus, kad net nežinau, ar viską teisingai supratau… Iš dalies dėl to ir įsiminė. Kita vertus, įdomus pats siužetas: dviejų vyrų pokalbis apie vieną moterį ir santykius. Tiesiog buvo gana žaisminga (kaip iš Salinger’io). Paskutinysis mano išskirtas apsakymas, ko gero, vienas brandžiausių dvasine prasme. Jis apie vaiką, kuris iš tikrųjų suprato daugiau nei dažnas iš mūsų. Čia itin ryškūs budizmo elementai.
Tai, kad paminėjau tik keletą apsakymų, toli gražu nereiškia, jog kiti kažkuo blogi ar ne tokie įdomūs. Tikrai patiko ir „Žmogus Kuris Juokėsi“, ir „Mėlynasis de Domjė Smito periodas“ (šis apsakymas, tiesą pasakius, pats linksmiausias), ir visi kiti tikrai verti jūsų dėmesio.
Apibendrinant knyga neabejotinai verta skaitymo. Tiesa, iš pradžių man ji pasirodė niūroka (nuotaikos prasme) ir gal net šiek tiek depresyvi – daug karo tematikos, žmogaus vienišumo, nesupratimo, šaltumo. Rodos, skaitant puikiai būtų tikusi Pink Floyd muzika. Tačiau dalį knygos skaičiau darbe per pietų pertraukas. Ir tai man buvo nepakartojama džiaugsmo ir ramybės oazė. Atitrūkdavau nuo kasdienių rūpesčių, domėjausi kažkieno išgyvenimais, o ne tik savimi.
Spektaklis „Geležis ir sidabras“
Truputį apleidome savo tinklaraštį pastaruoju metu. Kaip nors bandysime atsigriebti! Nors iš tikrųjų gana rutiniškai gyvename.
Vienas rutinos paįvairinimų – spektaklis „Geležis ir sidabras“. Režisierius ir vienintelis aktorius – Rolandas Kazlas. Taip, šis faktas buvo paskata pažiūrėti šį spektaklį. Ne dėl to, kad esu viena iš R. Kazlo, kaip komiko iš televizijos laikų, gerbėjų. Buvo labai įdomu pamatyti jo režisuotą spektaklį.
Spektaklio vertinimų ir recenzijų tikrai nemažai. Tačiau aš nenoriu aiškinti, ką reikėjo suprasti tarp eilučių ar eilutėse. Nenoriu iškelti poezijos dvasingumo, nes, ko gero, kiekvienas į spektaklį atėjo savais tikslais. Mane labiausiai domino R. Kazlo režisūriniai sugebėjimai ir rimtas amplua.
Labai patiko. Galbūt net ir nesitikėjau, kad Rolandas Kazlas taip puikiai sudėlios spektaklį. Pagalvojau, kad labai sudėtinga vien iš 
eilėraščių sudėlioti vientisą istoriją, kuri, ko gero, vaizdavo paties autoriaus (Vlado Šimkaus) tam tikrus gyvenimo momentus. Puikiai sudėliota vientisa istorija. Spektaklio pradžia šiek tiek nerimta, „apšildanti“ publiką. Tada Rolandas Kazlas vedasi žiūrovus į spektaklio gelmes. Atidengiama scena, kurioje stovi vienišas poeto stalas, lempa, keli popieriai, puodeliai. Puikiai išnaudotas kiekvienas daiktas. Minimalizmas, tačiau iš jo daug ištraukiama. Kad ir prisiminus dialogą su staline lempa. Apskritai, lempos personifikacija spektaklio metu. Arba Kosto Smorigino daina „Naminis angelas“, kurios žodžiai – Vlado Šimkaus eilės.
Žodžiu, viskas buvo gerai apgalvota, panaudota ir išnaudota. Man patiko scenografija. Ypač paskutinė scena – avilys su išskridusiomis bitėmis-mintimis. R. Kazlas buvo rimtas, susikaupęs. Gal ir ne visai tokį jį įsivaizdavau šiame amplua, bet tikrai nenusivyliau.
Galiu tik pasakyti, kad Rolandas Kazlas yra šaunuolis. Rolandai, būk teatre ir tik teatre.
Labai noriu pamatyti ir kitų jo režisuotų spektaklių. Galbūt reiktų apsilankyti Kaune ir pažiūrėti spektaklį „Palata Nr. 6″.
Marguerite Duras. Mėta iš Anglijos
Pagaliau turėjau laisvą savaitgalį. Nereikėjo mokytis, dirbti ar dar kažkokia saviveikla užsiimti. Smegenys jau pavargusios nuo teisės aktų ir pan., tad nusprendžiau paskaityti neįpareigojančios grožinės literatūros.
Kriterijai: trumpas veikalas (kad spėčiau perskaityti per porą dienų), ne per daug rimtas, leidžiantis skaitant atsipalaiduoti.
Peržvelgiau savo knygų lentyną. Parulskio šiam kartui nesinorėjo. Šalia pasipainiojo Marguerite Duras. Nusipirkau kažkada per išpardavimą pabandymui. Nesiblogėja dažniausiai prancūzai rašytojai. 135 puslapiai atitiko mano kriterijų.
Skaityti tikrai lengva – romanas parašytas dialogo forma. Netikėtas detektyvo žanras. Tačiau istorija vystoma gana įdomiai. Vis dėlto ne viskas taip atvirai atskleidžiama. Man liko du klausimai, kurių negaliu vienareikšmiškai atsakyti: kodėl Mėta iš anglijos ir ar tikrai žudikė Klera Lan yra beprotė?
Šiaip visai nebloga knyga. Puikiai tiko laisvam savaitgaliui.
Faulkner W. Triukšmas ir įniršis
Dar viena puiki perskaityta knyga, už kurią esu dėkinga Jurijui, jog padovanojo. Viena iš tų, kurias perskaityti verta. Iš karto perspėju, kad ši knyga gali nepatikti tiems, kurie nemėgo / nesuprato Škėmos „Balta drobulė“. Jei manėte, kad ten daug sąmonės srauto, tai Faulkner’io romane jo dar daugiau. Negana to, viską jaukia autentiška autoriaus skyryba.
Vis dėlto būtent autoriaus skyryba ir rašymo stilius šiame kūrinyje stipriausi elementai. Pati istorija man šiek tiek asocijavosi su Mopasano „Vieno gyvenimo istorija“ – maždaug iš serijos „vienos šeimos istorija – tragedija“. Ne, nieko nesakau, istorija irgi gera, tačiau didesnį įspūdį paliko stilius.
Perskaičiusi pirmuosius 50 puslapių, iš tikrųjų dar negalėjau tiksliai pasakyti, kas vyksta. Užčiuopiau kažkokias užuomazgas, tačiau viskas buvo nekonkretu, neaišku. Autorius puikiai pateikia istoriją: iš pradžių viskas neaišku, tik kažkokios nuotrupos, nuolatiniai šokinėjimai laike ir erdvėje, tačiau kiekviename kitame skyriuje pasakojimas darosi vis suprantamesnis ir aiškesnis.
Romanas sudarytas iš keturių skyrių. Pirmame skyriuje tarsi pasakoja protinę negalią turintis Bendžaminas. Šiame pasakojime viskas sujaukta, nuolat šokinėjama, skaitytojas vedžiojamas pasąmonės labirintais. Antrame skyriuje pasakojimas pateikiamas Kventino akimis. Čia jau galima nutuokti, kas iš tikrųjų vyko šeimoje. Trečiame skyriuje įvykius pateikiami pagal Džeisoną. Paskutiniame skyriuje daugiau apibendrinama istorija ir tarsi akcentuojami svarbiausi dalykai – čia daugiausia pasakojama pagal juodaodę tarnaitę Dilzę. Įdomu ir tai, kad skiriasi ir pasakojimo laikas. Taigi tie patys įvykiai pateikiami per skirtingas prizmes. Taip apžvelgiama istorija iš skirtingų pusių / požiūrių, tačiau ir puikiai atskleidžiamas kiekvieno veikėjo charakteris bei mintys. Turiu pripažinti, kad kone genialiai parašytas kūrinys.
Tiesa, romano pabaigoje tikėjau kitokios įvykių eigos, tačiau… Likau it musę kandusi, kad nieko tokio neįvyko.
Žinau, kad tikrai ne viską supratau ir perpratau, galbūt reikėtų perskaityti dar kartą ir paanalizuoti labiau. Galbūt tai ir padarysiu. O kol kas siūlau geros literatūros mėgėjams perskaityti šią knygą bent kartą.
Ir pabaigai citata, kuri jau romano pabaigoje man sukėlė šypsnį:
Jūs dar pasigailėsite. Aš rasiu, kas mane apgins. Čia jums ne Rusija, kur žmogus, užsikabinęs metalinį ženkliuką, jau nepavaldus įstatymui.
Pastaba: Šioje citatoje kalbama apie teisėsaugą. Šypsnį sukėlė ne tiek pati citata, kiek mintis, kad knyga juk parašyta 1928 metais. Nedaug kas pasikeitė, ar ne?
Apžvalga: Franz Kafka „Pilis“
Šią knygą pirmą kartą į rankas paėmiau prieš metus. Nežinau, gal tiesiog buvau tuo metu pernelyg pavargusi po darbo, bet labai sunkiai skaičiau šios knygos pradžią. Tiek daug niūraus ir sunkaus aprašymo… Sakyčiau, man netgi priminė Kristijono Donelaičio veikalo „Metai“ dalį apie rudenį:
Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai
Irgi žemes biaurias išplėšdams teskina šmotais.
Asociacijų tarp šių kūrinių nedaug, tik ta slogi nuotaika ir niūruma. Nors veiksmas vyksta žiemą. Bet ta žiema kaime atrodo tokia purvina.
Vis dėlto Kafkos kūryba mane seniai domina (gal nuo „Metamorfozės“ - iki šiol vienintelis Kafkos veikalas, kurį buvau skaičiusi ir kuris, atsimenu, labai patiko) ir „Pilį“ perskaityti norėjau. Tarsi buvo iššūkis. Žinau, kad kaip tik ir reikia skaityti tokias knygas, kurias sunku skaityti, su kuriomis turi galynėtis ir kovoti. Kafka man atrodo toks paslaptingas ir neperprantamas. Net ir dabar negaliu pasakyti, ar tikrai visiškai supratau jo knygą. Ir kiek tai pasakė apie patį autorių. Įdomus ir keistas jis. (daugiau…)
Peržiūrėti judantys paveikslėliai #4
*WARNING: MAY CONTAIN TRACES OF SPOILERS OR NUTS*
Postapokaliptinis pasaulis, visi puola vieni kitus, niūri aplinka. Atrodo, lyg koks Mad Max? Lyg šitas filmas gali būti puikus? Klystate. Jis gan nuobodus.
Vašingtonas turi knygą, kurios nori vietinis mafijos vadas. Jis vis siunčia savo sėbrus atimti tos knygos, bet vis nepavyksta. Kodėl? Nes Denzelį saugo dievas ir jo tikėjimas! Žodžiu, religijos kova su sveiku/išprotėjusiu protu.
Filmo gale buvo šioks toks istorijos posūkis. Po jo atmintyje atbulai prasuki filmą ir galvoji: „KAIP?! Nesąąąąąąmonė. Niekššššai.“
Rivera: Hehe, pabaiga dėl tos knygos tikrai netikėta. Tačiau paskutinis akordas nuvalkiotas – mergina tapo pasekėja/mokinė… Blah. O šiaip gana įprastas veiksmo filmas.
Sleuth (1972) ir Sleuth (2007)
Jauno ir seno protų žaidimas. Senukas rašytojas Keinas sužino, kad jo žmona neištikima su jaunuoliu, taigi jis su juo susitinka ir pradeda žaisti. Vienas kitą mirtinai gąsdina, vaidindami tai plėšiką, tai žudikus, tai tiesiog pamišusius. Esmė – abu turi tuo patikėti ir taip pasilinksminti.
Senojoje filmo versijoje, jaunuolį vaidina Keinas, kuris vėliau yra senukas naujojoje versijoje. Į galvą šauna tokia mintis, surišanti abu filmus: nejau Keinas, būdamas jaunas, taip pat miegojo su kito senuko žmona ir su senuku žaidė tą žaidimą? Kol galiausiai pats pasensta, jam nutinka ta pati istorija, prisimena žaidimą ir nusprendžia papramogauti? Na, nebent pasirodys, kad jaunasis Keinas ne rašytojas ir neketina juo tapti. Show ▼
Tada tėra pačio aktoriaus noras suvaidinti dukart tame pačiame filme.
Įdomus ir keistas. Pradžioje buvo gan sunku žiūrėti.
Rašytojas atvyksta į Holivudą, gavęs užsakymą parašyti scenarijų filmui apie imtynes. Apsistoja viešbutyje, susipažįsta su gretutiniame kambaryje gyvenančiu vyruku. Abu susidraugauja. Filmo gale yra gan netikėtas posūkis, kurio, deja, ne visai supratau. Show ▼
Žodžiu, parodyta, kokios nesąmonės vyksta Holivude, kaip yra štampuojami filmai. Originalus rašytojas yra priverstas rašyti šabloniškai, tik tą, ko reikalauja žiūrovai, siekiant kuo daugiau pelno ir dėl to nesugebantis ką nors sukurti.
Atvyksta vyrukas į miestelį, kuriame užaugo, po to, kai jo brolis buvo nužudytas. Paaiškėja, kad tai vilkolakio darbas ir jis pasižada jį pagauti. Bet ar žinote kas nutiko? Show ▼
Kokia staigmena, ar ne? Taaaip, iš istorijos nieko nesitikėkite. Eilinis filmukas, tinkantis fonui.
Specialieji efektai nepasirodė įspūdingi. Kompiuterinė grafika visiškai jokio žavesio nesuteikė. Geriau būtų panaudoti robotai vilkolakiui.
Rivera: Ir ta meilės istorija būtinai turėjo būti mezgama filme… Jis myli ją, ji myli jį, bet jie negali būti kartu. Nieko ypatingo – yra nemažai panašių filmų apie vilkolakius.
Anime Cowboy Bebop (1998) reinkarnacija! Tikras Mass Effect žaidimas! Puikūs personažai! Puiki vaidyba! Puikios istorijos ir jų vystymas! Puikūs spec. efektai! Puikus humoras! Kosmose visiškai jokių garsų (kas yra labai reta filmuose)! Tik juos atšaukė po pirmo sezono. Peržiūrėjęs visus epizodus vos tik per kelis prisėdimus, netekau amo. Kaip tai įmanoma? Ar čia padirbėjo konkurentai, kurie matė šio serialo potencialą? Ar tai kvailų televizijos tinklo direktorių sprendimas? Mano menkas protas to nesupranta. Tokios kokybės serialai yra reti. Tuo labiau mokslinės fantastikos srityje.
Jeigu Futuramą vėl pradėjo rodyti, tai gal ir Firefly atgaivins..?
Firefly, tik su dar geresniais spec. efektais ir epiniu laivu mūšiu! Viduje verkiau, kai pasibaigė filmas.
NORIU DAAAAAAARRRRR!!!
Rivera: Su bendradarbėmis apturėjome merginų kino vakarą. Gal filmas nėra pats geriausias ir prasmingiausias, tačiau tokiai pramogai po darbo puikiai tiko. Lengvo turinio, madingas, šmaikštus ir šiek tiek gašlus (čia tik man taip vietomis pasirodė). Turbūt pristatyti žaviųjų „Sekso ir miesto“ merginų pristatyti net nereikia. Tik šioje dalyje jos ištekėjusios ir turi vaikų (žinoma, išskyrus Samantą), turi šeimyninių problemų, tačiau nepraradusios mados pojūčio ir savo ypatingos draugystės. Iš esmės tai filmas moterims apie moteris. Ko gero, patiks „Sekso ir miesto“ serialo gerbėjams. Man ypač patiko vyrų choras, kuris giedojo per gėjų vestuves. Galbūt garsas išvalytas ir pakoreguotas technologijomis, tačiau skambėjo dieviškai! Mmm… Toks švarus skambesys ir garsų darna. Žodžiu, didžiulis pliusas už tai. O filmo prasmę nusakyčiau taip: visi ieškome laimės ir stengiamės ją susikurti savaip.
The Men Who Stare at Goats (2009)
Reporterį palieka žmona ir jis nusprendžia keliauti į Iraką (regis) patirti nuotykių bei sukurti reportažą. Sutinka Clooney’į, ir abu vyksta į Jedi judėjimo kūrėjo paieškas. Taip. Jedi judėjimo. Šiame filme vaidina tas pats aktorius, vaidinęs Obi-Wan Kenobi Žvaigždžių karuose. Vėliau užsimenama apie narkotikus, kurie padėjo sukurti judėjimą, ir filmo pabaigoje visi apsvaigsta nuo jų. Vėlgi tas pats aktorius vaidino ir Trainspotting, filme apie narkotikus. Galybė sutapimų. Sunku patikėti, kad reporterį vaidinantis aktorius išrinktas atsitiktinai.
Nežinau, kaip jį įvertinti. Gal teks dar kartą jį pažiūrėti, nes man gero įspūdžio nepaliko. Per daug marazmo.
Pagrįstas knyga, pagal kurią vis stato ir stato filmus. Mano žiūrėtas The Quiet Earth (1985), visai neblogas I Am Legend (2007) (kurį galima vadinti perdarytu Last Man on Earth), The Omega Man (1971) (kurį reikia pažiūrėti), ir dar keli. Šis filmas nuėjo viruso ir zombių keliu. Quiet Earth – tuštumos ir alternatyvios visatos keliu. Įdomu, kokiu nuėjo Omega Man. Na, ir knygą reikia perskaityti.
O kaip pats filmas? Visai įdomus, tik aktorių vaidyba kitokia, nei dabartiniuose Holivudiniuose filmuose – galbūt net geresnė. Ir garso takelio muzika įkyrėjo. Ryškiai stengėsi sukurti nuotaiką muzika. Vien filmo pradžioje pradėjo gąsdinti, nors visiškai nieko nevyko.
Į Paryžių atvyksta detektyvas iš JAV. Elgiasi kaip beždžionė tarp „inteligentiškų“ paryžiečių. Jam paskiriamas kažkokio ministro padėjėjas/patarėjas, kuris yra iš tikrųjų JAV šnipas. Prasideda narkotikų ieškojimu. Baigiasi sprogdinimais.
Vienas iš geresnių šaudyk-gaudyk filmų. Tikrai nedaug atsilieka nuo Shoot ‘Em Up (2007). Trūko tik sarkazmo. Nuolatos palaikomas tempas. Ir Travolta visai neblogai juokavo.
Rita labai norėjo pamatyti, nes skaitė Oskaro Vaildo knygą. Ir buvo susierzinusi, kai vis 
spėliojau, kas ten vyksta ir kodėl 
.
Nesužavėjo. Sunku buvo patikėti pagrindinio veikėjo vidinėmis kančiomis. Kažkaip nenatūraliai. Manau, kad po tiek metų ištvirkavimų/žudymų žmogus taptų užkietėjusiu… ištvirkautoju ir žudiku, su malonumu tai darančiu, o ne liktų berniuku, kuris slapčia viso to gailėtųsi ir trokštų tikrosios meilės.
Galbūt norėjosi kažkokios didesnės paslapties arba istorijos vingrių/netikėtumų, galbūt geresnės vaidybos, galbūt…tiesiog perskaityti knygą.
Rivera: Kaip visada knyga pasirodė geresnė nei filmas… Kažkaip trūko tos dramos dėl paveikslo ir žmogaus ydingumo. Neatsiskleidė kančia ir priešprieša taip, kaip aš ją suvokiau. Ko gero, mano ir režisieriaus matymas skyrėsi. Vėlgi kažkaip daug gašlumo (na, gal ir reikėjo taip pavaizduoti visus tuos nukrypimus, bet norėjosi subtilesnio pateikimo). Tačiau patiko kostiumai: žavėjausi to meto vyrų aprangos mada. Taip pat puikiai parinktas aktorius Dorian Gray vaidmeniui – labai tiko jo fiziniai duomenys šiam personažui.
Antonui ir Simonai turėtų patikti.
Apie tai, kad Žemę paslapčia užvaldė ateiviai, kurie siekia mus naudoti maistui – skatina vartojimą, paklusnumą, negalvojimą, kol galiausiai visiškai mus užvaldys. Tačiau jų planus sugriauna paprastas, sunkiai dirbantis amerikietis, radęs akinius, kurie jam leidžia pamatyti ateivius.
John’o Carpenter’io filmas jo stiliumi. Ganėtinai lėtas. Bet verčiantis susimąstyti, kad tokia grėsmė gali ateiti arčiau, nei nuo ateivių.
Vėlgi Carpenter’is. Esu matęs ir naująją versiją, taigi teko lyginti bežiūrint. Labiau patiko senesnė versija. Kažkokia natūralesnė – galbūt dėl vaidybos.
Atrodo, vienas nuo kito skiriasi šiek tiek istorija. O gal ir ne. Žodžiu: policijos nuovadą, kuri bus uždaryta kitą dieną, apsupa nusikaltėliai. Atsitiktinai į nuovadą patekę kaliniai, kartu su keliais policininkais ir darbuotojomis, priversti kažkaip gintis ir išgyventi, nes jie visiškai atrišti nuo išorinio pasaulio.
The Hitcher (1976)
Jaunuolis, kuriam pavesta pervežti automobilį į kitą miestą, paima autostopu važiuojantį vyriškį. Kuris, deja, yra žudikas. Po to, kai jaunuolis jį išmeta iš automobilio, žudikas nusprendžia pakankinti jį ir taip suplanuoja kitas žmogžudystes lyg atrodytų, kad kaltininkas jaunuolis.
Įtraukiantis filmas. Visą laiką galvojau, koks žudikas niekšas ir kaip jis sugebėjo tai padaryti. Ir kaip gerai vaidina Rutger Hauer’is – tas pats, kuris vaidino androidą Blade Runner’yje (1982). Jis… įdomiai elgiasi kaip žudikas, ta jo šypsenėlė, kūno kalba. Arba tai tik įtaka finalinės Blade Runner’io scenos – tiesiog nuostabiai suvaidinta, paskutiniai žodžiai iki šiol skamba mano galvoje.
Microlab SOLO6C apžvalga
Užsisakiau iš Fortako sausio viduryje Microlab SOLO7C. Deja, vis nukeldavo atvežimo datą. Galiausiai kolonėlės dingo iš prekių sąrašo – trūko kantrybė ir paprašiau pakeisti užsakymą į SOLO6C. Kitą dieną susisiekė ir pranešė, kad galima atsiimti. Visas pilnas laimės nuskubėjau. Sumokėjau 330LT. (Microlab’as kažkoks keistas, veža bene visus modelius, išskyrus 7-tą. Galbūt per daug žmonių nori jų ir jie nespėja gaminti..?)
EscapePod arba mano idealaus podcast’o paieška
Pradėsiu nuo to, kodėl nusprendžiau klausytis podcast’ų.
Visada turėjau savo protą kuo nors užimti kur nors einant, važiuojant. Kitaip paskęstu savo mintyse, per daug jose užsibūnu, ir tai prie nieko gero nepriveda. Kurį laiką mokykloje mane nuo to gelbėdavo paprasta muzika. Bet galiausiai ji man nusibodo. Nusprendžiau ieškoti ko nors kito – išbandžiau įvairias radijo stotis, bet arba būdavo per nuobodu, arba užknisdavo reklama ir nuolatos trūkinėjantis ryšis. Norėjosi kažko, susijusio su mokslu. Įstojęs į kolegiją, atsitiktinai suradau Naked Scientists – jie patenkino mano poreikį. Bene visus tuos važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal metus jie man padėjo palaikyti sveiką protą. Pasinėriau į mokslo pasaulį, kur žmonės entuziastingai diskutuoja apie naujausius atradimus, tyrimus ir panašius dalykus. Perklausiau bene ketverių ar penkerių metų archyvą – bet visgi šiek tiek nusibodo. Perėjau prie 60 seconds science ir panašių dalykų.
Tada (vėl netyčiom) suradau Isaac’o Asimov’o elektronines knygas ir įklimpau į istorijas apie robotus. Skaityti per netbook’ą nusibodo ir nebuvo labai patogu, taigi dingtelėjo mintis paieškoti kokios nors Asimov’o istorijos garso knygos formatu. Ir… vualia! Iš pradžių sutikau 365 tomorrows: Voices of Tomorrow. Tai buvo kaip tik tai, ko norėjau. Mokslinės fantastikos istorijos, skatinančios mane įsijungti vaizduotę ir paskęsti išsigalvotoje visatoje. Bet šitas malonumas greitai baigėsi – istorijos trumpos ir jų labai mažai. Teko tęsti savo paieškas.
Ir tada… užkliuvau už EscapePod jubiliejinį šimtojo epizodo – Isaac Asimov’s Nightfall, kuris kažkur mėtėsi mano kietajame diske. Beieškodamas Asimov’o istorijų tiesiog atsisiunčiau ir atsidėjau vėlesniam laikui. Būtent šis epizodas mane įviliojo į ilgą pusės metų klausymą. Taigi atsisiunčiau pirmąjį epizodą ir pradėjau. Iš pradžių istorijas skaitė tik Stephen Eley. Vėliau prisijungė jo žmona, jo draugai, pažįstami, kiti autoriai, kitų podcast’ų kūrėjai. Prisipažinsiu, ne visų balsai man patikdavo – kai kurie akcentai tiesiog trukdė klausyti. Kai kurių epizodų buvo gan bloga garso kokybė – nieko nesuprasdavau. Na, ir dažniausiai, tiesiog neužkabindavo istorija – mintimis nuklysdavau kitur ir tiesiog viską praleisdavau.
Bet kokios nuostabios kitos istorijos! Karai kosmose, robotai, ateiviai, kelionės laike, mitinės būtybės, moksliniai eksperimentai, kitos galaktikos, kitos civilizacijos, zombiai, kosminė politika, ateities vizijos, alternatyvios praeitys! Viskas, ko tik širdis geidžia! Juokiausi, norėjau verkti, pykau, liūdėjau – kokių tik emocijų neturėjau. Kokiuose pasauliuose aš tik neapsilankiau. Kokių žmonių kailiuose aš nepabuvojau.
Ir tik šiandien baigiau klausyti visų 239 epizodų ir „žaibiškų“ istorijų. Autobusu važiuodavo ir gatvėmis eidavo tik mano kiautas. Smegenys sklandė kažkur toli toli. Užtrukau grubiai pusę metų.
EscapePod pradžioje kartu su moksline fantastika buvo ir paprasta fantastika, ir siaubo istorijos. Po kurio laiko (gana daug klausytojų skundėsi) buvo nuspręsta paleisti du dukterinius podcast’us: PodCastle – grynai fantastikos megėjams, ir PseudoPod – siaubo istorijos.
Jeigu mėgaujatės moksline fantastika, rekomenduoju šį podcast’ą. Iš pradžių paragaukite kelis epizodus, rinkitės iš man labiausiai patikusių:
EP001: Imperial
EP002: Feng Burger
EP005: Snow Day
EP010: The Girlfriends of Dorian Gray
EP020: The Burning Bush
EP028: Your Corporate Network and the Forces of Darkness
EP031: Robots and Falling Hearts
EP093: {Now + n, Now – n}.
O man laikas pereiti prie PseudoPod ir būti išgąsdintam iki pačių sielos gelmių.
(Beje, EscapePod yra leidžiamas kas savaitę naudojant Creative Commons Attribution-Noncommercial-No Derivative Works 3.0 Licenziją. EscapePod buvo pirmasis podcast’as, kuris pradėjo pirkti istorijas, jas skaityti nemokamai ir tiesiog pasikliauti žmonių dosnumu. Autoriai užsidirba, o klausytojai nemokamai mėgaujasi. Kas gi dar gali būti geriau?)
Peržiūrėti judantys paveikslėliai #3
*WARNING: MAY CONTAIN TRACES OF SPOILERS OR NUTS*
Postapokaliptinis pasaulis. Vyrukas randa kelias roboto-žudiko dalis ir nuneša savo merginai-menininkei. Ji iš dalių sulipdo skulptūrą. Robotas supranta savo potencialą ir pradeda visus žudyti. Daug kraujo, mėsos. Maždaug šiuo momentu aš užmigau – per daug jau monotoniška. Galėjo patobulinti scenarijų.
Laaabai gerai perteikta atmosfera – pasaulio ekonomika subyrėjo ir tėra palaikoma metalo perdirbimu. Tamsu, smėlio audros. Užsinorėjau vėl peržiūrėti Six String Samurai, Blade Runner ir Mad Max filmus. Ir begalę anime.
Aktorių vaidyba nekokia. Kažkokie apatiški. Ir mažai išvystyti veikėjai. Galbūt todėl ir pasidarė nuobodu – nelabai man rūpėjo, ar veikėjai bus paskersti, ar ne.
Įsiminė muzika. Privalau gauti atlikėjų pilnas diskografijas.
Public Image Ltd. – Order Of Death
Ministry – Stigmata
(daugiau…)
Loading ...
