Juoda Morka

Erich Fromm. Meilės menas

Supratau, kad šiandien rašyti apie šią knygą visai į temą. Juolab kad ir pati neseniai baigiau skaityti.

Dar studijų laikais skaičiau šio autoriaus knygą „Turėti ar būti?“. Patiko. Tad kažkokiai progai pasitaikius nusipirkau ir kitą jo veikalą. Kodėl pasirinkau apie meilę? Nežinau dabar taip tiksliai, bet manau, kad tiesiog mažai žinome apie tai. Ar tikrai tai, ką jaučiame, yra meilė? Tikra meilė. Jei taip, kaip ją išlaikyti visą gyvenimą?

Taigi apie knygą. Patiko autoriaus rašymo stilius, neapsiribojantis vien siauru temos gvildenimu (t. y. knygoje galima rasti įdomių minčių ne vien tik apie meilę). Geras sąmojingumas. Teksto nuoseklumas. Kitų autorių / mokslininkų aptarimas. Tačiau tekstas nėra moksliškas ir itin sudėtingas. Aktualumas. Nepasakyčiau, kad ši knyga parašyta 1956 m. (ko gero, dėl to, kad nieko neišmanau apie psichologiją).

Ką galima tikėtis rasti knygoje? Kodėl žmonės stengiasi ir nori mylėti, kas yra meilė, meilės rūšis, religiniais aspektais paremtų nuostatų išaiškinimą, įsimylėjimo atskyrimą, apie santykius tarp žmonių, susvetimėjimo problemą, vartotojišką visuomenę ir t. t. Iš esmės subtemų daug, tačiau nėra jokios maišaties, šokinėjimo ar nuokrypių.

Ko nerasite knygoje? Konkrečių nurodymų, kaip reikia mylėti ar išsaugoti meilę.

Kas liko po to, kai perskaičiau knygą? Daug minčių. Apie žmones ir jų elgesį. Apie save ir savo elgesį. Apie žmonių svetimumą ir paviršutinišką bendravimą. Apie materializmą ir būties prasmę. Tiesiog apie daug ką. Manau, ir autorius rašydamas neapsiribojo vienu dalyku, galbūt iš dalies  dėl to, kad viskas šiaip ar taip susiję.

Visai norėčiau paskaityti ir kitas Erich Fromm’o knygas.

Ir keletas knygos nuotrupų:

Meilė įmanoma tik tada, kai du asmenys yra susiję savo egzistencijos esme, taigi kiekvienas iš jų turi ją suvokti. Tik ši „esmė“ yra žmogiškoji tikrovė, čia slypi žmogaus gyvybingumas, tik tai yra meilės pagrindas. Taip išgyvenama meilė yra nuolatinis iššūkis – ne poilsis, o judėjimas, augimas, bendras darbas. Harmonija ar prieštaravimai, džiaugsmas ar liūdesys – tai vis antriniai dalykai, lyginant su pagrindiniu faktu, kad du žmonės susiję vienas su kitu ir ne bėga nuo savęs, o išlieka harmoningi savo viduje. Yra tik vienas meilės buvimo įrodymas: santykių gilumas ir abiejų gyvybingumas. Tai vaisius, iš kurio atpažįstama meilė.

Šiuolaikinis žmogus save pavertė preke, savo gyvenimo energiją suvokia kaip investiciją, kuri turėtų duoti kuo didesnį pelną, priklausomai nuo padėties asmenybių rinkoje. Jis susvetimėjęs sau, savo artimiesiems ir gamtai. Jo pagrindinis tikslas yra naudingai išmainyti savo mokėjimą, žinias ir „asmeninių savybių komplektą“ su kitais, lygiai taip pat įsitraukusiais į pelningus mainus. Gyvenime nėra jokio kito tikslo – tik judėjimas, jokių principų – tik būtinybė mainyti, jokio kito malonumo – tik vartoti.

Šiuolaikinis žmogus mano, jog neskubėdamas jis kažką praranda (laiką), nors pats nežino, ką daryti su tuo laiku, kurį laimės – nebent jį „užmušti“.