Kaip arba kur bėga laikas?
Sako, kad stebėdamas, kaip auga vaikai, supranti, kaip greitai bėga laikas. Galbūt. Bet ne tik. Šiemet, lankydama mirusiųjų kapus, supratau, kad tiek daug dalykų pasiliko praeityje. Anksčiau maniau, kad žaizdų laikas negali užgyti. Jokiu būdu. Dabar manau, kad laikas galbūt ir neužgydo visiškai, tačiau apgydo, numalšina.
Kai prie kapo stovėdamas pasižiūri, kada žmogus mirė, nes nebeprisimeni tų metų… Tiksliai žinai patį faktą, aplinkybes, bet prieš kiek laiko tai įvyko… Turbūt laikas apneša viską užmaršties dulkėmis. Susitaikome, susigyvename arba tiesiog paliekame praeičiai. Įsivaizduoju tai kaip perskaitytų knygų krūvą: apačioje padėtos seniausiai perskaitytos knygos, o laikui bėgant ant viršaus dedi vis naujai perskaitytas. Taigi seniausiai perskaitytas knygas atsimename, jų suteiktas mums emocijas, įspūdžius, pagrindines detales, bet visas vientisas ir nuoseklus pasakojimas su smulkiausiomis detalės nebūna išsaugotas, jį tarsi užgožia ir naujai perskaitytos knygos su savo įspūdžiais.
Gal ir gerai taip. Ko gero, sunku tiems žmonėms, kurie gyvena įstrigę praeities prisiminimuose. Nors prisiminti svarbu, bet nuolat tai išgyventi per sunku.
Ar Visų mirusiųjų diena padeda mums suprasti, kaip bėga laikas? Ar tiesiog praeiname tuos kapus kasmet nesusimąstydami? Galbūt tokia šios dienos ir prasmė: ne tik Juos prisiminti, bet savyje suprasti ir atrasti.
Loading ...
Gerai sakai, Ritut. Nori nenori laikas aptrina įvykių detales, lieka tik faktai.
Pilki nuogi faktai… Kartais gaila, kad tiek nedaug lieka.