J. D. Salinger. Devyni apsakymai
Ką gi, metai prasidėjo neblogai. Gal ir gerai tas modulinis studijavimas – dabar yra laiko savo poreikiams.
Viena iš tų knygų, kuri senokai stovėjo mano lentynoje ir laukė savo eilės. Nežinau, kodėl vis nesiryždavau. Nors „Rugiuose prie bedugnės“ mokykloje man patiko, o daugiau Salinger’io veikalų skaityti neteko. Deja. Gal maniau, kad nusivilsiu (visgi pasikeitė amžius, mąstymas ir t. t.), kad šie apsakymai bus per sunkūs ir dar tūkstantį priežasčių būtų galima surasti.
Bet pasiėmiau šią apsakymų knygą ir epilogas žadėjo gera:
Žinome garsą, kai suploja dvi rankos,
O koks garsas, kai ploja viena ranka?
Jei lygintumėme su žymiuoju „Rugiuose prie bedugnės“, kurį
žino daugelis, autoriaus maniera, vertybės ir net veikėjai tikrai panašūs. Dažnai vaizduojama vaiko-suaugusiojo pasaulių sąveika. Dažnai veikėjai vieniši, bandantys suprasti ar ieškantys. Man labiausiai patiko Salinger’io siužeto konstravimo meistrystė. Pradedi skaityti apsakymą ir iš tikrųjų niekada nežinai, kaip jis baigsis.
Labiausiai šokiravo jau pirmasis apsakymas „Nuostabi diena bananžuvėms gaudyti“. Čia visko tiek daug! Įdomiai atskleidžiama pagrindinio veikėjo drama. Kažkodėl netikėta pabaiga. Nors kai galvoju dabar, visai tikėta ta pabaiga…
Visi apsakymai be galo saviti, nors ir turintys ryšį. Vis dėlto norisi išskirti šiuos apsakymus: „Skiriu Ezmei – su meile ir neganda“, „Žavios lūpos ir mano akių žaluma“ ir „Tedis“. Pirmajame minėtame apsakyme labai ryškūs veikėjų charakteriai, karo tematika ir jos pėdsakai. Vėlgi visa kulminacija tarsi paliekama pabaigai. Tai, žinoma, skaitytojui suteikia intrigos iki paskutinio kūrinio taško. Antrasis apsakymas toks painus, kad net nežinau, ar viską teisingai supratau… Iš dalies dėl to ir įsiminė. Kita vertus, įdomus pats siužetas: dviejų vyrų pokalbis apie vieną moterį ir santykius. Tiesiog buvo gana žaisminga (kaip iš Salinger’io). Paskutinysis mano išskirtas apsakymas, ko gero, vienas brandžiausių dvasine prasme. Jis apie vaiką, kuris iš tikrųjų suprato daugiau nei dažnas iš mūsų. Čia itin ryškūs budizmo elementai.
Tai, kad paminėjau tik keletą apsakymų, toli gražu nereiškia, jog kiti kažkuo blogi ar ne tokie įdomūs. Tikrai patiko ir „Žmogus Kuris Juokėsi“, ir „Mėlynasis de Domjė Smito periodas“ (šis apsakymas, tiesą pasakius, pats linksmiausias), ir visi kiti tikrai verti jūsų dėmesio.
Apibendrinant knyga neabejotinai verta skaitymo. Tiesa, iš pradžių man ji pasirodė niūroka (nuotaikos prasme) ir gal net šiek tiek depresyvi – daug karo tematikos, žmogaus vienišumo, nesupratimo, šaltumo. Rodos, skaitant puikiai būtų tikusi Pink Floyd muzika. Tačiau dalį knygos skaičiau darbe per pietų pertraukas. Ir tai man buvo nepakartojama džiaugsmo ir ramybės oazė. Atitrūkdavau nuo kasdienių rūpesčių, domėjausi kažkieno išgyvenimais, o ne tik savimi.
Loading ...