Juoda Morka

Spektaklis „Geležis ir sidabras“

Truputį apleidome savo tinklaraštį pastaruoju metu. Kaip nors bandysime atsigriebti! Nors iš tikrųjų gana rutiniškai gyvename.

Vienas rutinos paįvairinimų – spektaklis „Geležis ir sidabras“. Režisierius ir vienintelis aktorius – Rolandas Kazlas. Taip, šis faktas buvo paskata pažiūrėti šį spektaklį. Ne dėl to, kad esu viena iš R. Kazlo, kaip komiko iš televizijos laikų, gerbėjų. Buvo labai įdomu pamatyti jo režisuotą spektaklį.

Spektaklio vertinimų ir recenzijų tikrai nemažai. Tačiau aš nenoriu aiškinti, ką reikėjo suprasti tarp eilučių ar eilutėse. Nenoriu iškelti poezijos dvasingumo, nes, ko gero, kiekvienas į spektaklį atėjo savais tikslais. Mane labiausiai domino R. Kazlo režisūriniai sugebėjimai ir rimtas amplua.

Labai patiko. Galbūt net ir nesitikėjau, kad Rolandas Kazlas taip puikiai sudėlios spektaklį. Pagalvojau, kad labai sudėtinga vien iš eilėraščių sudėlioti vientisą istoriją, kuri, ko gero, vaizdavo paties autoriaus (Vlado Šimkaus) tam tikrus gyvenimo momentus. Puikiai sudėliota vientisa istorija. Spektaklio pradžia šiek tiek nerimta, „apšildanti“ publiką. Tada Rolandas Kazlas vedasi žiūrovus į spektaklio gelmes. Atidengiama scena, kurioje stovi vienišas poeto stalas, lempa, keli popieriai, puodeliai. Puikiai išnaudotas kiekvienas daiktas. Minimalizmas, tačiau iš jo daug ištraukiama. Kad ir prisiminus dialogą su staline lempa. Apskritai, lempos personifikacija spektaklio metu. Arba Kosto Smorigino daina „Naminis angelas“, kurios žodžiai – Vlado Šimkaus eilės.

Žodžiu, viskas buvo gerai apgalvota, panaudota ir išnaudota. Man patiko scenografija. Ypač paskutinė scena – avilys su išskridusiomis bitėmis-mintimis. R. Kazlas buvo rimtas, susikaupęs. Gal ir ne visai tokį jį įsivaizdavau šiame amplua, bet tikrai nenusivyliau.

Galiu tik pasakyti, kad Rolandas Kazlas yra šaunuolis. Rolandai, būk teatre ir tik teatre.

Labai noriu pamatyti ir kitų jo režisuotų spektaklių. Galbūt reiktų apsilankyti Kaune ir pažiūrėti spektaklį „Palata Nr. 6″.

Marguerite Duras. Mėta iš Anglijos

Pagaliau turėjau laisvą savaitgalį. Nereikėjo mokytis, dirbti ar dar kažkokia saviveikla užsiimti. Smegenys jau pavargusios nuo teisės aktų ir pan., tad nusprendžiau paskaityti neįpareigojančios grožinės literatūros.

Kriterijai: trumpas veikalas (kad spėčiau perskaityti per porą dienų), ne per daug rimtas, leidžiantis skaitant atsipalaiduoti.

Peržvelgiau savo knygų lentyną. Parulskio šiam kartui nesinorėjo. Šalia pasipainiojo Marguerite Duras. Nusipirkau kažkada per išpardavimą pabandymui. Nesiblogėja dažniausiai prancūzai rašytojai. 135 puslapiai atitiko mano kriterijų.

Skaityti tikrai lengva – romanas parašytas dialogo forma. Netikėtas detektyvo žanras. Tačiau istorija vystoma gana įdomiai. Vis dėlto ne viskas taip atvirai atskleidžiama. Man liko du klausimai, kurių negaliu vienareikšmiškai atsakyti: kodėl Mėta iš anglijos ir ar tikrai žudikė Klera Lan yra beprotė?

Šiaip visai nebloga knyga. Puikiai tiko laisvam savaitgaliui.