Apžvalga: Franz Kafka „Pilis“
Šią knygą pirmą kartą į rankas paėmiau prieš metus. Nežinau, gal tiesiog buvau tuo metu pernelyg pavargusi po darbo, bet labai sunkiai skaičiau šios knygos pradžią. Tiek daug niūraus ir sunkaus aprašymo… Sakyčiau, man netgi priminė Kristijono Donelaičio veikalo „Metai“ dalį apie rudenį:
Ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai
Irgi žemes biaurias išplėšdams teskina šmotais.
Asociacijų tarp šių kūrinių nedaug, tik ta slogi nuotaika ir niūruma. Nors veiksmas vyksta žiemą. Bet ta žiema kaime atrodo tokia purvina.
Vis dėlto Kafkos kūryba mane seniai domina (gal nuo „Metamorfozės“ - iki šiol vienintelis Kafkos veikalas, kurį buvau skaičiusi ir kuris, atsimenu, labai patiko) ir „Pilį“ perskaityti norėjau. Tarsi buvo iššūkis. Žinau, kad kaip tik ir reikia skaityti tokias knygas, kurias sunku skaityti, su kuriomis turi galynėtis ir kovoti. Kafka man atrodo toks paslaptingas ir neperprantamas. Net ir dabar negaliu pasakyti, ar tikrai visiškai supratau jo knygą. Ir kiek tai pasakė apie patį autorių. Įdomus ir keistas jis.
Kas dar galėtų pagrindinį knygos veikėją pavadinti tiesiog K.? Aš jį tapatinau su pačiu Kafka. Žinau, nors menininkų kūryboje autobiografijos daug, tačiau veikėjų su jais pačiais tapatinti negalima. Vis dėlto knygos herojaus ieškojimas, blaškymasis, bandymas kažką pasiekti, tačiau nuolatinis atsitrenkimas į sienas, iš aplinkos sklindantis abejingumas ir dėl to atsirandantis bejėgiškumas man asocijuojasi su pačiu Kafka. Galbūt jis iš tikrųjų kentė tokioje aplinkoje.
Pilis – tai nepasiekiamybė, mistifikuotas objektas. Apie ją visi apačioje, kaime, nuolat kalba, bet niekas nieko iš tikrųjų nežino. Daugelį dalykų iš pilies tarnybų veiklos aprašymo būtų galima sutapatinti su šiandienos biurokratija ir valdininkais, tačiau nemanau, kad tai tikslinga. Skaitant man vėlgi iškilo dar viena asociacija su kitu veikalu – Keynes „Skrydis virš gegutės lizdo“. Kaip ten yra vaizduojamas sindikatas, kuris visus valdo, taip Kafkos knygoje yra pilis, kuri tarsi užvaldžiusi visų kaimo gyventojų sąmonę – taip ja įtikėję žmonės. Ir štai į tokią aplinką atvyksta prašalaitis K. Knygoje daug absurdo ir beprasmybės. Čia nėra meilės, supratimo, prielankumo, gražios ir laimingos pabaigos ar bent kažkokios atomazgos.
Apskritai, kažką vertinti šioje knygoje yra sudėtinga. Negalėčiau pasakyti, kieno požiūris ar vertinimas buvo teisingas. Kas gerai, o kas blogai pasielgė.
Kaip teigiama, šis romanas nėra baigtas paties Kafkos. Užtat skaitydama vis galvojau, kiek čia yra Kafkos, o kur jau prasideda jo draugo Maxo Brodo kūryba.
Nežinau, ar kas nors ir pasikeitė per tuos metus, jog sugebėjau įveikti šią knygą. Tai nebuvo lengvas pasiskaitymas laisvalaikiu. Tačiau kuo toliau, tuo lengviau ir įdomiau darėsi skaityti.
O čia viena citata iš romano:
Didelė čia bėda, kad ji gal buvo liesoka ir senstelėjusi, kad įmanu buvo įsivaizduoti ir švaresnius plaukus, visai tai smulkmenos, palyginti su tikrai jos turimomis savybėmis, ir žmogus, kurį tos ydos būtų trikdžiusios, šitaip būtų tiktai parodęs, kad neįstengia įžvelgti didesnių dalykų.
Loading ...