Nemirtingumas
Perskaičiau šį straipsnį ir iš karto prisiminiau anime Ghost In The Shell.
Sakykite, ką norite, bet aš noriu gyventi amžinai. Noriu pamatyti žmonijos ateitį, mokslo išradimus, nukeliauti į atokiausius visatos kampelius, pamatyti žvaigždes, sutikti kitas gyvybes formas. Bet maždaug šiuo metu mano sveikas protas mane nutraukia sakydamas, kad tupėdamas fizikiniame, gležname ir lengvai pažeidžiamame kūne, to nepamatysiu ir nepatirsiu. Kokia išeitis? Persikelti į internetą/tinklą/kitą dimensiją. Kol gyvuos tinklas, tol gyvuosiu aš, galėsiu gaminti savo klonus, persikelčiau į kokį nepažeidžiamo roboto kompiuterį ir pirmyn į visatos platybes.
Bet, tarkim, nukopijavau save (atmintį, žinias, asmenybę ir t.t.) į tinklą.
Ar aš automatiškai persikelsiu į tą tinklą sąmone? Gal tiesiog pasigaminsiu kopiją? T.y. mano tikroji sąmonė liks mano kūne. Gyvuos tik mano klonai. O aš pats MIRSIU.
Ar įmanoma savo… esybę perkelti į kitą kūną? Ar mes esame neišvengiamai pririšti prie savo fizikinio kūno, smegenų?
Šiuo atveju akis rėžia žodis „siela“ arba „ghost“ – iš GITS. Jeigu mes ją turime, tai gali būti tam tikras išgelbėjimas. Tereikia išmokti surasti ir perkelti sielą į kitą kūną ir vualia, tu visa savo esybe, sąmone ir mintimis persikėlei į kitą kūną. Keliauk kur nori, būk nemirtingas, kurk naujus kūnus, patirk nuotykius.
Bet jeigu mes neturim jos? Jeigu mūsų sąmonė iš tikrųjų tėra smegenų, jų neuronų, cheminių virsmų produktas? Juk smegenims nustojus veikti, tada nustosime egzistuoti ir mes patys. Nukopijavę visą informaciją, kurią laikė smegenys, pagamintumėme tik savęs kopiją, tuščią kopiją. Net jeigu ji ir būtų varoma kokio kvantinio kompiuterio, leidžiančio visiškai tiksliai imituoti originalą, tai vis tiek tebūtų kopija. Kopija su identiška atmintimi. Bet tai jau būtų kita sąmonė, varoma kompiuteriu. Tikrasis AŠ, varomas smegenimis, jau neegzistuos.
Ar aš tikrai norėčiau pagaminti savo kopiją ir paleisti ją į visatos platybes, kai aš jau būsiu miręs? Ar tai bus tolygu paties kelionėms? Taip, kopija manys, kad ji yra tikrasis originalas. Gims kitas „aš“, ir visos po jo einančios kopijos tą patį manys. Prisigamins galybė kopijų, ir visi susiginčys, kuris tikrasis. Ar tikrai visata nori, kad tokių egoistiškų asmenybių kaip aš būtų milijonai ir jų knibždėte knibždėtų visoje visatoje? Ar man tai turėtų rūpėti? Aš juk būsiu miręs.
Gali būti, kad mano menkas protas to nesupranta. Galbūt, iš tikrųjų, mes tesame informacijos, prisiminimų kratinys. Galbūt, kad taptume tikraisiais „aš“, mums tereikia turėti kokį daiktą, su kuriuo mes patys identifikuotumėmės. Galbūt mes nesame tokie svarbūs. Galbūt užtektų pasigaminti kopiją, sukurti smegenų analogą, kad ir kitas identiškas biologines smegenis. Šiuo atveju būtų įmanoma sukurti robotą, identišką žmogui. Kuris taptų asmenybe, unikaliu.
O galbūt mes esame šiek tiek daugiau, nei tiesiog biologiniai organizmai. Galbūt mūsų ganėtinai gerai išsivysčiusios smegenys sukuria ką nors panašaus į sielą, ką nors, ką įmanoma perkelti, identifikuoti, kas tegali egzistuoti tik kaip originalas, kurio neįmanoma nukopijuoti, kažką keisto, kas egzistuoja kokioje nors kitoje dimensijoje. Galbūt mūsų kūnas tėra kiautas. Galbūt mes galėtumėme gyventi amžinai, bet kol kas negalime, nes mūsų vienintelis kiautas miršta. Pagaminę kitą kiautą, mūsų esybė persikeltų į jį.
Bet kol mes tokio dalyko neatrasime, nepačiupinėsime, mes nebūsime tikri, ar, pagaminę kopiją, automatiškai persikelsime į tą kopiją ir ar originalas taps tiesiog fizikiniu kūnu, tuščias. Būtų šiek tiek nemaloni situacija, jeigu, pagaminus mano kloną, paaiškėtų, kad iš tikrųjų aš niekur nepersikėliau. Ir man tektų susitikti su juo akis į akį. Susipyktumėme, kuris yra tikrasis. Tikrai nenoriu. Ir mano klonas to nenorėtų. Ir man būtų skaudu, kad aš vis dėlto mirsiu.
Šiuo metu tematau vienintelę išeitį – patobulinti mūsų kūną taip, kad jis gyvuotų kaip įmanoma ilgiau, kad būtų kuo labiau apsaugotas, atsparesnis. Jeigu mes tesame fizikiniai kūnai ir viskas priklauso nuo smegenų, mums reikia galvą perkelti į kokį stiklainį su maitinimo įranga (kaip Futuramoje). Arba mechanizuoti likusią kūno dalį, t.y. robotizuotis (cyberpunkas, transhumanizmas). Sukurti technologiją, kurią galėtumėme valdyti savo smegenimis, kuri mūsų smegenis maitintų, palaikytų gyvomis, taisytų, gydytų (mmm… nanorobotukai-gydytojai-mechanikai). Teliks mums tik įlipti į erdvėlaivį, gerai apsaugantį smegenis nuo žiaurios visatos, ir skirsti tolyn ir tolyn.
Žinoma, galbūt tokia technologija dar nebus sukurta, galbūt mano asmenybė nėra verta tokio ilgo gyvenimo. Galbūt man nusibos amžinai gyventi, apims depresija. Galbūt visata nėra tokia įdomi amžinam gyvenimui. Bet juk pasvajoti galima! Ir prisipažinkite, pabandyti būtų visai įdomu ir linksma, ar ne?
Loading ...