Juoda Morka

Šiandien tinklaraščiui suėjo lygiai vieneri metai.

Ir šis įrašas yra šimtasis.

Kaip mes viską puikiai apskaičiavom, ar ne? Eh? EH?!

Ir nejau tai yra taip svarbu? Metų, dienų, įrašų skaičiavimas. Gal tiesiog išsigąstumėme pamatę didelį skaičių? Įsivaizduokite, gyvenate sau ramiai, nešvenčiate gimtadienių, neįsivaizduojate, kiek jums metų. Ir netikėtai, prisėdę, paskaičiuojate, kad jums jau 50! 60! 100!!! AAAAA!!! Skaičiuojant yra sumažinamas smūgis? Kiekvienais metais priprantat prie n+1, ir kiti n+2 jums jau lengviau ateina. Ir gyvenimo pabaigoje nėra tokio šoko pasiekus gyvenimo pabaigą (dabar psichologai prieštaraus, kad kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip išsigąstų mirties, skaičiuotų jis metus ar ne).

Nieko neskaičiuojant yra linksmiau. Nereikia planuoti, ką darysite po dešimt metų, po dvidešimties. Tiesiog gyvenate šia diena. Ja mėgaujatės. Ir ne galvojate, ką jūs veiksite būdami penkiasdešimties, ar esate susitaupę pakankamai pinigų ir turtų tiems laikams, kai šlapinsitės pro kateterį į maišelį gulėdami lovoje. Ir kad jau senstant, praėjo jaunystė, ir ant jūsų sprando sėdi keliasdešimtinis skaičius. Tik ir lenda į galvą pašalinės mintys (iš pašalinių asmenų) – „man jau dvidešimt, o aš dar gyvenu pas tėvus“, „man jau trisdešimt, o aš dar dirbu nereikšmingą darbą“, „man jau keturiasdešimt, o aš dar neturiu vaikų“, „man jau penkiasdešimt, o aš dar neapkeliavau aplink pasaulį“ ir t.t.

Esame verčiami galvoti apie tai. Esame verčiami bijoti, kaupti pinigus, pirkti daiktus, produkuoti savo genų kopijas. Tau jau penkiolika ir tu dar neturi kaupiamosios sąskaitos banke savo pensijai?! Ar tu pamišai?!

Žinoma, viena iš priežasčių, kodėl žmonija dabar taip išplitusi, yra galvojimas apie ateitį. Juk buvo naudinga nudobti mamutą ir skanauti jį visą mėnesį. Bet šiuo metu mes galvojame tik apie save. Kaip gyvensime senatvėje, ar turėsim pinigų, ar turėsim ką palikti vaikams. Egoistai. Visai užmirštame apie tai, kad po keliasdešimties metų po tokio žvėriško vartojimo ir teršimo mes net galime nebeturėti kur gyventi ir busim išnaikinę devynias galybes organizmų. Tada mūsų pensijos fondai bus beverčiai. Pinigai bus beverčiai. Visas mūsų turtas yra iš tikrųjų bevertis. Mes teesame akimirka visatos gyvenime. Bet nenusivilkime! Gyvybė vis tiek išliks. Jeigu ne mes, jeigu ne katės, išsiauginusios nykščius, bet kokios nors bakterijos, mintančios metanu kur nors žemės plutoje. Ir po keleto milijardų metų turėsime kokius driežus, atsparius karščiui, kvėpuojančius anglies dioksidu, mintančius plastikais. Gal jie dar spės išrasti būdą, kaip persikelti ant kitos planetos.

Nors kokias aš čia nesąmones kalbu. Grįžkime prie kiurksojimo prie judančius paveikslėlius rodančios dėžės, eikime prisipirkti įvairių dalykėlių, svajokime apie rožinį pasaulį, kur visi aplinkui jus šokinėja ir jus myli. Nieko neveikime. Nieko negalvokime. Tik eikime nutiestu keliu. Į tamsų sąmonės nebuvimą. Į tuštybę. Į neegzistavimą.

Parašė DarkSkyGhost, 2010 06 07, 21:09
Kategorijos: Juoda Morka, Pamąstymai | Žymos: Egoizmas, Gimtadienis, Laikas, Prasmė
Parašykite ką nors! Arba net galite užsiminti apie šį įrašą jūsų puslapyje.