Altruizmas – ar įmanomas šiandien?
Perskaičiau Kęstučio Vingilio straipsnį „Pinigai ir altruizmas“ žurnale „Verslo klasė“ ir susimąsčiau. Ar iš tikrųjų dar įmanomas altruizmas šiuolaikinėje visuomenėje? Nekalbu apie pavienius atvejus, kurie yra laikomi kažkokiomis anomalijomis mūsų visuomenėje. Bet ar tai gali egzistuoti kaip visuotinai priimtas mąstymo būdas?
Pirmiausia apie tai, kas yra altruizmas ir su kuo jis valgomas:
- Asmenybės bruožas, pasireiškiantis nesavanaudišku rūpinimusi kitu žmogumi.
- Valios nusistatymas savo moraliniu tikslu laikyti kitų gerovę; nesavanaudiškas nusiteikimas.
- Moralinis principas, kuriuo vadovaujantis nesavanaudiškai, aukojant asmeninius interesus, rūpinamasi kitų gerove; aukščiausioji socialinės asmenybės pakopa, žmogaus socialinio subrendimo rodiklis.
- Žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kurios svarbiausias dorovinio vertinimo motyvas ir kriterijus yra kito žmogaus arba socialinės bendrijos interesai.
Tai visiškai priešinga egoizmui ir hedonizmui, kurie šiuo metu gana plačiai paplitę visuomenėje. Ar mes galime iškelti kito žmogaus (visuomenės) interesus aukščiau savųjų? Gal kartais ir galime. Priklauso nuo situacijos, ar ne? Atmeskime visus tuos kritinius atvejus. Kaip dažnai padedate kitam paaukodami kažką savo?
Pavyzdžių savo gyvenime neturiu daug. Dažniausiai susiduriu su kitų nenoru padėti. Net ir darbe. Žmonės nenori skirti bent šiek tiek laiko kitam! Juk tai nekainuoja… Iš tikrųjų žmonės visiškai nesugeba iškelti bendrų kompanijos interesų aukščiau savo asmeninių. Manau, tuomet kalbėti apie aukštus pasiekimus yra beviltiška. Juk pasaulietiniame kontekste altruizmas ir suprantamas kaip kolektyvinės etikos postulatas. Tačiau šiuo metu įžvelgiu vakarietiškos kultūros, kuri pasižymi individualizmu ir asmeniniais interesais, dominavimą. O ką tokioje visuomenėje gali pasiekti altruistiškas žmogus?
Buvo atliktas vienas įdomus eksperimentas, kurio rezultatai kiek stebina. Teologijos studentams buvo liepta pasiruošti pamokslui „Gerasis samarietis“ ir tam nebuvo ribojamas laikas. Po to studentams buvo pranešta, kad jie turi eiti į kitą pastatą, kur jų pamokslai bus įrašinėjami. Pusei studentų buvo pasakyta, kad jie dar turi keletą minučių laiko, o kitai pusei – kad jie jau vėluoja, todėl turi paskubėti. Eidami į kitą pastatą pastebėjo ant kelio gulintį žmogų, kuris dejavo, kosėjo. Pagalbą šiam žmogui stengėsi suteikti du trečdaliai tų studentų, kurie dar turėjo šiek tiek laiko. Tuo tarpu į gulintį žmogų dėmesį atkreipė ir mėgino jam padėti tik 10 % būsimų kunigų, kurie vėlavo į pamokslą. Net ruošimasis pamokslui „Gerasis samarietis“ nepaskatino altruistinio elgesio.
Taigi ar mumyse dar yra likę altruizmo pėdsakų?
Man įstrigo vieno dėstytojo išsakyta mintis: „Labdara yra ne davimas to, ko tau nereikia, bet davimas to, ko tau pačiam reikia“. Čia atskleidžiama altruizmo prasmė. Žinoma, visada reikia išlaikyti protingumo ribą – kalbu apie sveiką altruizmą.
Loading ...