Peržiūrėti judantys paveikslėliai #4
*WARNING: MAY CONTAIN TRACES OF SPOILERS OR NUTS*
Postapokaliptinis pasaulis, visi puola vieni kitus, niūri aplinka. Atrodo, lyg koks Mad Max? Lyg šitas filmas gali būti puikus? Klystate. Jis gan nuobodus.
Vašingtonas turi knygą, kurios nori vietinis mafijos vadas. Jis vis siunčia savo sėbrus atimti tos knygos, bet vis nepavyksta. Kodėl? Nes Denzelį saugo dievas ir jo tikėjimas! Žodžiu, religijos kova su sveiku/išprotėjusiu protu.
Filmo gale buvo šioks toks istorijos posūkis. Po jo atmintyje atbulai prasuki filmą ir galvoji: „KAIP?! Nesąąąąąąmonė. Niekššššai.“
Rivera: Hehe, pabaiga dėl tos knygos tikrai netikėta. Tačiau paskutinis akordas nuvalkiotas – mergina tapo pasekėja/mokinė… Blah. O šiaip gana įprastas veiksmo filmas.
Sleuth (1972) ir Sleuth (2007)
Jauno ir seno protų žaidimas. Senukas rašytojas Keinas sužino, kad jo žmona neištikima su jaunuoliu, taigi jis su juo susitinka ir pradeda žaisti. Vienas kitą mirtinai gąsdina, vaidindami tai plėšiką, tai žudikus, tai tiesiog pamišusius. Esmė – abu turi tuo patikėti ir taip pasilinksminti.
Senojoje filmo versijoje, jaunuolį vaidina Keinas, kuris vėliau yra senukas naujojoje versijoje. Į galvą šauna tokia mintis, surišanti abu filmus: nejau Keinas, būdamas jaunas, taip pat miegojo su kito senuko žmona ir su senuku žaidė tą žaidimą? Kol galiausiai pats pasensta, jam nutinka ta pati istorija, prisimena žaidimą ir nusprendžia papramogauti? Na, nebent pasirodys, kad jaunasis Keinas ne rašytojas ir neketina juo tapti. Show ▼
Tada tėra pačio aktoriaus noras suvaidinti dukart tame pačiame filme.
Įdomus ir keistas. Pradžioje buvo gan sunku žiūrėti.
Rašytojas atvyksta į Holivudą, gavęs užsakymą parašyti scenarijų filmui apie imtynes. Apsistoja viešbutyje, susipažįsta su gretutiniame kambaryje gyvenančiu vyruku. Abu susidraugauja. Filmo gale yra gan netikėtas posūkis, kurio, deja, ne visai supratau. Show ▼
Žodžiu, parodyta, kokios nesąmonės vyksta Holivude, kaip yra štampuojami filmai. Originalus rašytojas yra priverstas rašyti šabloniškai, tik tą, ko reikalauja žiūrovai, siekiant kuo daugiau pelno ir dėl to nesugebantis ką nors sukurti.
Atvyksta vyrukas į miestelį, kuriame užaugo, po to, kai jo brolis buvo nužudytas. Paaiškėja, kad tai vilkolakio darbas ir jis pasižada jį pagauti. Bet ar žinote kas nutiko? Show ▼
Kokia staigmena, ar ne? Taaaip, iš istorijos nieko nesitikėkite. Eilinis filmukas, tinkantis fonui.
Specialieji efektai nepasirodė įspūdingi. Kompiuterinė grafika visiškai jokio žavesio nesuteikė. Geriau būtų panaudoti robotai vilkolakiui.
Rivera: Ir ta meilės istorija būtinai turėjo būti mezgama filme… Jis myli ją, ji myli jį, bet jie negali būti kartu. Nieko ypatingo – yra nemažai panašių filmų apie vilkolakius.
Anime Cowboy Bebop (1998) reinkarnacija! Tikras Mass Effect žaidimas! Puikūs personažai! Puiki vaidyba! Puikios istorijos ir jų vystymas! Puikūs spec. efektai! Puikus humoras! Kosmose visiškai jokių garsų (kas yra labai reta filmuose)! Tik juos atšaukė po pirmo sezono. Peržiūrėjęs visus epizodus vos tik per kelis prisėdimus, netekau amo. Kaip tai įmanoma? Ar čia padirbėjo konkurentai, kurie matė šio serialo potencialą? Ar tai kvailų televizijos tinklo direktorių sprendimas? Mano menkas protas to nesupranta. Tokios kokybės serialai yra reti. Tuo labiau mokslinės fantastikos srityje.
Jeigu Futuramą vėl pradėjo rodyti, tai gal ir Firefly atgaivins..?
Firefly, tik su dar geresniais spec. efektais ir epiniu laivu mūšiu! Viduje verkiau, kai pasibaigė filmas.
NORIU DAAAAAAARRRRR!!!
Rivera: Su bendradarbėmis apturėjome merginų kino vakarą. Gal filmas nėra pats geriausias ir prasmingiausias, tačiau tokiai pramogai po darbo puikiai tiko. Lengvo turinio, madingas, šmaikštus ir šiek tiek gašlus (čia tik man taip vietomis pasirodė). Turbūt pristatyti žaviųjų „Sekso ir miesto“ merginų pristatyti net nereikia. Tik šioje dalyje jos ištekėjusios ir turi vaikų (žinoma, išskyrus Samantą), turi šeimyninių problemų, tačiau nepraradusios mados pojūčio ir savo ypatingos draugystės. Iš esmės tai filmas moterims apie moteris. Ko gero, patiks „Sekso ir miesto“ serialo gerbėjams. Man ypač patiko vyrų choras, kuris giedojo per gėjų vestuves. Galbūt garsas išvalytas ir pakoreguotas technologijomis, tačiau skambėjo dieviškai! Mmm… Toks švarus skambesys ir garsų darna. Žodžiu, didžiulis pliusas už tai. O filmo prasmę nusakyčiau taip: visi ieškome laimės ir stengiamės ją susikurti savaip.
The Men Who Stare at Goats (2009)
Reporterį palieka žmona ir jis nusprendžia keliauti į Iraką (regis) patirti nuotykių bei sukurti reportažą. Sutinka Clooney’į, ir abu vyksta į Jedi judėjimo kūrėjo paieškas. Taip. Jedi judėjimo. Šiame filme vaidina tas pats aktorius, vaidinęs Obi-Wan Kenobi Žvaigždžių karuose. Vėliau užsimenama apie narkotikus, kurie padėjo sukurti judėjimą, ir filmo pabaigoje visi apsvaigsta nuo jų. Vėlgi tas pats aktorius vaidino ir Trainspotting, filme apie narkotikus. Galybė sutapimų. Sunku patikėti, kad reporterį vaidinantis aktorius išrinktas atsitiktinai.
Nežinau, kaip jį įvertinti. Gal teks dar kartą jį pažiūrėti, nes man gero įspūdžio nepaliko. Per daug marazmo.
Pagrįstas knyga, pagal kurią vis stato ir stato filmus. Mano žiūrėtas The Quiet Earth (1985), visai neblogas I Am Legend (2007) (kurį galima vadinti perdarytu Last Man on Earth), The Omega Man (1971) (kurį reikia pažiūrėti), ir dar keli. Šis filmas nuėjo viruso ir zombių keliu. Quiet Earth – tuštumos ir alternatyvios visatos keliu. Įdomu, kokiu nuėjo Omega Man. Na, ir knygą reikia perskaityti.
O kaip pats filmas? Visai įdomus, tik aktorių vaidyba kitokia, nei dabartiniuose Holivudiniuose filmuose – galbūt net geresnė. Ir garso takelio muzika įkyrėjo. Ryškiai stengėsi sukurti nuotaiką muzika. Vien filmo pradžioje pradėjo gąsdinti, nors visiškai nieko nevyko.
Į Paryžių atvyksta detektyvas iš JAV. Elgiasi kaip beždžionė tarp „inteligentiškų“ paryžiečių. Jam paskiriamas kažkokio ministro padėjėjas/patarėjas, kuris yra iš tikrųjų JAV šnipas. Prasideda narkotikų ieškojimu. Baigiasi sprogdinimais.
Vienas iš geresnių šaudyk-gaudyk filmų. Tikrai nedaug atsilieka nuo Shoot ‘Em Up (2007). Trūko tik sarkazmo. Nuolatos palaikomas tempas. Ir Travolta visai neblogai juokavo.
Rita labai norėjo pamatyti, nes skaitė Oskaro Vaildo knygą. Ir buvo susierzinusi, kai vis 
spėliojau, kas ten vyksta ir kodėl 
.
Nesužavėjo. Sunku buvo patikėti pagrindinio veikėjo vidinėmis kančiomis. Kažkaip nenatūraliai. Manau, kad po tiek metų ištvirkavimų/žudymų žmogus taptų užkietėjusiu… ištvirkautoju ir žudiku, su malonumu tai darančiu, o ne liktų berniuku, kuris slapčia viso to gailėtųsi ir trokštų tikrosios meilės.
Galbūt norėjosi kažkokios didesnės paslapties arba istorijos vingrių/netikėtumų, galbūt geresnės vaidybos, galbūt…tiesiog perskaityti knygą.
Rivera: Kaip visada knyga pasirodė geresnė nei filmas… Kažkaip trūko tos dramos dėl paveikslo ir žmogaus ydingumo. Neatsiskleidė kančia ir priešprieša taip, kaip aš ją suvokiau. Ko gero, mano ir režisieriaus matymas skyrėsi. Vėlgi kažkaip daug gašlumo (na, gal ir reikėjo taip pavaizduoti visus tuos nukrypimus, bet norėjosi subtilesnio pateikimo). Tačiau patiko kostiumai: žavėjausi to meto vyrų aprangos mada. Taip pat puikiai parinktas aktorius Dorian Gray vaidmeniui – labai tiko jo fiziniai duomenys šiam personažui.
Antonui ir Simonai turėtų patikti.
Apie tai, kad Žemę paslapčia užvaldė ateiviai, kurie siekia mus naudoti maistui – skatina vartojimą, paklusnumą, negalvojimą, kol galiausiai visiškai mus užvaldys. Tačiau jų planus sugriauna paprastas, sunkiai dirbantis amerikietis, radęs akinius, kurie jam leidžia pamatyti ateivius.
John’o Carpenter’io filmas jo stiliumi. Ganėtinai lėtas. Bet verčiantis susimąstyti, kad tokia grėsmė gali ateiti arčiau, nei nuo ateivių.
Vėlgi Carpenter’is. Esu matęs ir naująją versiją, taigi teko lyginti bežiūrint. Labiau patiko senesnė versija. Kažkokia natūralesnė – galbūt dėl vaidybos.
Atrodo, vienas nuo kito skiriasi šiek tiek istorija. O gal ir ne. Žodžiu: policijos nuovadą, kuri bus uždaryta kitą dieną, apsupa nusikaltėliai. Atsitiktinai į nuovadą patekę kaliniai, kartu su keliais policininkais ir darbuotojomis, priversti kažkaip gintis ir išgyventi, nes jie visiškai atrišti nuo išorinio pasaulio.
The Hitcher (1976)
Jaunuolis, kuriam pavesta pervežti automobilį į kitą miestą, paima autostopu važiuojantį vyriškį. Kuris, deja, yra žudikas. Po to, kai jaunuolis jį išmeta iš automobilio, žudikas nusprendžia pakankinti jį ir taip suplanuoja kitas žmogžudystes lyg atrodytų, kad kaltininkas jaunuolis.
Įtraukiantis filmas. Visą laiką galvojau, koks žudikas niekšas ir kaip jis sugebėjo tai padaryti. Ir kaip gerai vaidina Rutger Hauer’is – tas pats, kuris vaidino androidą Blade Runner’yje (1982). Jis… įdomiai elgiasi kaip žudikas, ta jo šypsenėlė, kūno kalba. Arba tai tik įtaka finalinės Blade Runner’io scenos – tiesiog nuostabiai suvaidinta, paskutiniai žodžiai iki šiol skamba mano galvoje.
Pakeliui į darbą
Ką gi, oras ryte nepamalonino. Taip sunku keltis, kai už lango lietinga. Rodos, niūruma visur aplink. Tokią dieną nuotaiką šiek tiek praskaidrina sraigės, šliaužiančios šaligatviais. Mažos, didelės, spalvotos. Gaila, kad niekada neturiu fotoaparato.
Tačiau šiandien mane sužavėjo ne tik į darbą lydinčios sraigės. Prie Vilniaus licėjaus, pievoje, kuri šiuo metu visiškai patvinusi, šį rytą susirinko nemažas būrys ančių. Taip, viduryje miesto (praktiškai vidury kiemų) ramiai sau plaukiojo antys! Kuklios patelės ir gražuoliai patinėliai. Matyt, šioje vietoje paukščiai randa nemažai maisto, nes aplink taip pat būriavosi varnėnai, varnos ir balandžiai. Bet jie čia įprasti lankytojai.
Pagalvojau, kad smagu čia gyvenantiems žmonėms (nors šiaip ši vieta man nelabai patinka): atsikeli ryte ir gali stebėti pro savo langą pievoje plaukiojančias antis.
Ir dar susimąsčiau, kad be galo gero eiti į darbą pėsčiomis. Neskubi, nesistumdai autobuse, nesinervini. Be to, gali pamatyti tai, ko važiuodamas net nepastebėtum. Bus sunku rudeniop grįžti prie miesto transporto. Žinoma, žvarbus oras ir lietus mane paragins tai daryti, bet… kol kas mėgaujuosi vaikščiojimu.
Nemirtingumas
Perskaičiau šį straipsnį ir iš karto prisiminiau anime Ghost In The Shell.
Sakykite, ką norite, bet aš noriu gyventi amžinai. Noriu pamatyti žmonijos ateitį, mokslo išradimus, nukeliauti į atokiausius visatos kampelius, pamatyti žvaigždes, sutikti kitas gyvybes formas. Bet maždaug šiuo metu mano sveikas protas mane nutraukia sakydamas, kad tupėdamas fizikiniame, gležname ir lengvai pažeidžiamame kūne, to nepamatysiu ir nepatirsiu. Kokia išeitis? Persikelti į internetą/tinklą/kitą dimensiją. Kol gyvuos tinklas, tol gyvuosiu aš, galėsiu gaminti savo klonus, persikelčiau į kokį nepažeidžiamo roboto kompiuterį ir pirmyn į visatos platybes.
Bet, tarkim, nukopijavau save (atmintį, žinias, asmenybę ir t.t.) į tinklą.
Ar aš automatiškai persikelsiu į tą tinklą sąmone? Gal tiesiog pasigaminsiu kopiją? T.y. mano tikroji sąmonė liks mano kūne. Gyvuos tik mano klonai. O aš pats MIRSIU.
Ar įmanoma savo… esybę perkelti į kitą kūną? Ar mes esame neišvengiamai pririšti prie savo fizikinio kūno, smegenų?
Šiuo atveju akis rėžia žodis „siela“ arba „ghost“ – iš GITS. Jeigu mes ją turime, tai gali būti tam tikras išgelbėjimas. Tereikia išmokti surasti ir perkelti sielą į kitą kūną ir vualia, tu visa savo esybe, sąmone ir mintimis persikėlei į kitą kūną. Keliauk kur nori, būk nemirtingas, kurk naujus kūnus, patirk nuotykius.
Bet jeigu mes neturim jos? Jeigu mūsų sąmonė iš tikrųjų tėra smegenų, jų neuronų, cheminių virsmų produktas? Juk smegenims nustojus veikti, tada nustosime egzistuoti ir mes patys. Nukopijavę visą informaciją, kurią laikė smegenys, pagamintumėme tik savęs kopiją, tuščią kopiją. Net jeigu ji ir būtų varoma kokio kvantinio kompiuterio, leidžiančio visiškai tiksliai imituoti originalą, tai vis tiek tebūtų kopija. Kopija su identiška atmintimi. Bet tai jau būtų kita sąmonė, varoma kompiuteriu. Tikrasis AŠ, varomas smegenimis, jau neegzistuos.
Ar aš tikrai norėčiau pagaminti savo kopiją ir paleisti ją į visatos platybes, kai aš jau būsiu miręs? Ar tai bus tolygu paties kelionėms? Taip, kopija manys, kad ji yra tikrasis originalas. Gims kitas „aš“, ir visos po jo einančios kopijos tą patį manys. Prisigamins galybė kopijų, ir visi susiginčys, kuris tikrasis. Ar tikrai visata nori, kad tokių egoistiškų asmenybių kaip aš būtų milijonai ir jų knibždėte knibždėtų visoje visatoje? Ar man tai turėtų rūpėti? Aš juk būsiu miręs.
Gali būti, kad mano menkas protas to nesupranta. Galbūt, iš tikrųjų, mes tesame informacijos, prisiminimų kratinys. Galbūt, kad taptume tikraisiais „aš“, mums tereikia turėti kokį daiktą, su kuriuo mes patys identifikuotumėmės. Galbūt mes nesame tokie svarbūs. Galbūt užtektų pasigaminti kopiją, sukurti smegenų analogą, kad ir kitas identiškas biologines smegenis. Šiuo atveju būtų įmanoma sukurti robotą, identišką žmogui. Kuris taptų asmenybe, unikaliu.
O galbūt mes esame šiek tiek daugiau, nei tiesiog biologiniai organizmai. Galbūt mūsų ganėtinai gerai išsivysčiusios smegenys sukuria ką nors panašaus į sielą, ką nors, ką įmanoma perkelti, identifikuoti, kas tegali egzistuoti tik kaip originalas, kurio neįmanoma nukopijuoti, kažką keisto, kas egzistuoja kokioje nors kitoje dimensijoje. Galbūt mūsų kūnas tėra kiautas. Galbūt mes galėtumėme gyventi amžinai, bet kol kas negalime, nes mūsų vienintelis kiautas miršta. Pagaminę kitą kiautą, mūsų esybė persikeltų į jį.
Bet kol mes tokio dalyko neatrasime, nepačiupinėsime, mes nebūsime tikri, ar, pagaminę kopiją, automatiškai persikelsime į tą kopiją ir ar originalas taps tiesiog fizikiniu kūnu, tuščias. Būtų šiek tiek nemaloni situacija, jeigu, pagaminus mano kloną, paaiškėtų, kad iš tikrųjų aš niekur nepersikėliau. Ir man tektų susitikti su juo akis į akį. Susipyktumėme, kuris yra tikrasis. Tikrai nenoriu. Ir mano klonas to nenorėtų. Ir man būtų skaudu, kad aš vis dėlto mirsiu.
Šiuo metu tematau vienintelę išeitį – patobulinti mūsų kūną taip, kad jis gyvuotų kaip įmanoma ilgiau, kad būtų kuo labiau apsaugotas, atsparesnis. Jeigu mes tesame fizikiniai kūnai ir viskas priklauso nuo smegenų, mums reikia galvą perkelti į kokį stiklainį su maitinimo įranga (kaip Futuramoje). Arba mechanizuoti likusią kūno dalį, t.y. robotizuotis (cyberpunkas, transhumanizmas). Sukurti technologiją, kurią galėtumėme valdyti savo smegenimis, kuri mūsų smegenis maitintų, palaikytų gyvomis, taisytų, gydytų (mmm… nanorobotukai-gydytojai-mechanikai). Teliks mums tik įlipti į erdvėlaivį, gerai apsaugantį smegenis nuo žiaurios visatos, ir skirsti tolyn ir tolyn.
Žinoma, galbūt tokia technologija dar nebus sukurta, galbūt mano asmenybė nėra verta tokio ilgo gyvenimo. Galbūt man nusibos amžinai gyventi, apims depresija. Galbūt visata nėra tokia įdomi amžinam gyvenimui. Bet juk pasvajoti galima! Ir prisipažinkite, pabandyti būtų visai įdomu ir linksma, ar ne?
Prietarai, prietarai…
Žurnale „Biuro administravimas“ (Nr. 5) skaičiau keistą straipsnį „Pinigai ir prietarai“. Rodos, remtasi mūsų liaudies išmintimi ir ne tik. Nežinau, aš abejinga tokiems dalykams. Patikėti savo finansinius reikalus dvasioms… Tiesiog tie prietarai yra susiję su žmogaus savybėmis arba kitais logiškais dėsniais. Arba visiškai nepagrįsti.
Vis dėlto jei tikite prietarais, keletas patarimų iš šio straipsnio Jums, kaip prisikviesti pinigus:
- Nelaikyk pinigų rankoje – greitai prarasi. (Štai pavyzdys apie logišką dėsnį, kurį minėjau! Jei jau laikai rankoje, tai didelė tikimybė, kad išleisi tuos pinigus.)
- Niekada nelaikyk ant stalo tuščio butelio, net trumpai – prarasi pinigus. (Jei žmonės turi tam tikro (eks)turinio daug tuščių butelių, nenustebčiau, kad pinigų kažkaip nelieka.)
- Negalima dėti pirštinių ant stalo – neturėsite pinigų.
- Nedėkite rankinės, kurioje yra piniginė, ant grindų – prarasite pinigus.
- Jei kepurę laikote ant stalo, neturėsite pinigų.
- Jei švilpauji savo namuose, prašvilpsi visą turtą.
- Vakare, nusileidus saulei, negalima skustis barzdos, kirptis nagų, plaukų, plauti grindų, nešti šiukšlių, nes liksite be pinigų. (Įdomu, ar depiliuoti kojas galima?)
- Jei sankryžoje radote pinigą, neimkite jo, nes jums atiteks kažkieno bėdos.
- Vakare negerai grąžinti skolą, tačiau paimti – gerai. (Taip pat draudžiama skolintis per Kalėdas ir Velykas, 13 ir 31 mėnesio dienomis, pirmadieniais, o skolinti netinka antradieniais!)
- Jeigu juoda katė perbėga per kelią į tą pusę, kurioje jūsų piniginė, tai padaugės pinigų. Jeigu piniginė kitoje pusėje – sumažės. (Vargšės tos juodos katės – vis kaltos dėl ko nors…)
- Juoda katė perbėgo kelią iš kairės į dešinę – pinigai. (O jei pats eini tuo keliu ir katė perbėgo ne į tą pusę, kur piniginė, kuria taisykle vadovautis?)
- Laikyk piniginėje pupą – visada turėsi pinigų.
- Jeigu niežti kairiąją ranką – gausi pinigų.
- Už namų ar buto durų po kilimėliu reikia padėti centą, kad į namus ateitų pinigų.
- Kelk monetą tik gulinčią herbu į viršų – prisikviesi laimę.
- Jei ant kelio radai centą, pasiimk – sulauksi finansinės sėkmės.
- Jeigu dovanoji žmogui piniginę, įdėk į ją nors vieną litą.
Oh, kiek daug tų taisyklių, ar ne? Imti, neimti, nedaryti… Pabandykite visko paisyti!
Bet gal nepamirškime, kad ne pinigai gyvenime svarbiausi.
KA-CHING!
Šiandien tinklaraščiui suėjo lygiai vieneri metai.
Ir šis įrašas yra šimtasis.
Kaip mes viską puikiai apskaičiavom, ar ne? Eh? EH?!
Ir nejau tai yra taip svarbu? Metų, dienų, įrašų skaičiavimas. Gal tiesiog išsigąstumėme pamatę didelį skaičių? Įsivaizduokite, gyvenate sau ramiai, nešvenčiate gimtadienių, neįsivaizduojate, kiek jums metų. Ir netikėtai, prisėdę, paskaičiuojate, kad jums jau 50! 60! 100!!! AAAAA!!! Skaičiuojant yra sumažinamas smūgis? Kiekvienais metais priprantat prie n+1, ir kiti n+2 jums jau lengviau ateina. Ir gyvenimo pabaigoje nėra tokio šoko pasiekus gyvenimo pabaigą (dabar psichologai prieštaraus, kad kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip išsigąstų mirties, skaičiuotų jis metus ar ne).
Nieko neskaičiuojant yra linksmiau. Nereikia planuoti, ką darysite po dešimt metų, po dvidešimties. Tiesiog gyvenate šia diena. Ja mėgaujatės. Ir ne galvojate, ką jūs veiksite būdami penkiasdešimties, ar esate susitaupę pakankamai pinigų ir turtų tiems laikams, kai šlapinsitės pro kateterį į maišelį gulėdami lovoje. Ir kad jau senstant, praėjo jaunystė, ir ant jūsų sprando sėdi keliasdešimtinis skaičius. Tik ir lenda į galvą pašalinės mintys (iš pašalinių asmenų) – „man jau dvidešimt, o aš dar gyvenu pas tėvus“, „man jau trisdešimt, o aš dar dirbu nereikšmingą darbą“, „man jau keturiasdešimt, o aš dar neturiu vaikų“, „man jau penkiasdešimt, o aš dar neapkeliavau aplink pasaulį“ ir t.t.
Esame verčiami galvoti apie tai. Esame verčiami bijoti, kaupti pinigus, pirkti daiktus, produkuoti savo genų kopijas. Tau jau penkiolika ir tu dar neturi kaupiamosios sąskaitos banke savo pensijai?! Ar tu pamišai?!
Žinoma, viena iš priežasčių, kodėl žmonija dabar taip išplitusi, yra galvojimas apie ateitį. Juk buvo naudinga nudobti mamutą ir skanauti jį visą mėnesį. Bet šiuo metu mes galvojame tik apie save. Kaip gyvensime senatvėje, ar turėsim pinigų, ar turėsim ką palikti vaikams. Egoistai. Visai užmirštame apie tai, kad po keliasdešimties metų po tokio žvėriško vartojimo ir teršimo mes net galime nebeturėti kur gyventi ir busim išnaikinę devynias galybes organizmų. Tada mūsų pensijos fondai bus beverčiai. Pinigai bus beverčiai. Visas mūsų turtas yra iš tikrųjų bevertis. Mes teesame akimirka visatos gyvenime. Bet nenusivilkime! Gyvybė vis tiek išliks. Jeigu ne mes, jeigu ne katės, išsiauginusios nykščius, bet kokios nors bakterijos, mintančios metanu kur nors žemės plutoje. Ir po keleto milijardų metų turėsime kokius driežus, atsparius karščiui, kvėpuojančius anglies dioksidu, mintančius plastikais. Gal jie dar spės išrasti būdą, kaip persikelti ant kitos planetos.
Nors kokias aš čia nesąmones kalbu. Grįžkime prie kiurksojimo prie judančius paveikslėlius rodančios dėžės, eikime prisipirkti įvairių dalykėlių, svajokime apie rožinį pasaulį, kur visi aplinkui jus šokinėja ir jus myli. Nieko neveikime. Nieko negalvokime. Tik eikime nutiestu keliu. Į tamsų sąmonės nebuvimą. Į tuštybę. Į neegzistavimą.
Altruizmas – ar įmanomas šiandien?
Perskaičiau Kęstučio Vingilio straipsnį „Pinigai ir altruizmas“ žurnale „Verslo klasė“ ir susimąsčiau. Ar iš tikrųjų dar įmanomas altruizmas šiuolaikinėje visuomenėje? Nekalbu apie pavienius atvejus, kurie yra laikomi kažkokiomis anomalijomis mūsų visuomenėje. Bet ar tai gali egzistuoti kaip visuotinai priimtas mąstymo būdas?
Pirmiausia apie tai, kas yra altruizmas ir su kuo jis valgomas:
- Asmenybės bruožas, pasireiškiantis nesavanaudišku rūpinimusi kitu žmogumi.
- Valios nusistatymas savo moraliniu tikslu laikyti kitų gerovę; nesavanaudiškas nusiteikimas.
- Moralinis principas, kuriuo vadovaujantis nesavanaudiškai, aukojant asmeninius interesus, rūpinamasi kitų gerove; aukščiausioji socialinės asmenybės pakopa, žmogaus socialinio subrendimo rodiklis.
- Žmogaus vertybinių orientacijų sistema, kurios svarbiausias dorovinio vertinimo motyvas ir kriterijus yra kito žmogaus arba socialinės bendrijos interesai. (daugiau…)
Loading ...