Ateitis, priklausanti nuo testų
Tiesiog šiandien laikiau vieną testą ir susimąsčiau: dievaži, kiek daug šiais laikais priklauso nuo kažkokių testų. Iš esmės mūsų pačių ateitis. Juk jau mokykloje pradedame spręsti testus, kad pasiruoštumėme egzaminams. O juk egzaminas – taip pat testas. Ir dar koks! Praktiškai jis nulemia žmonių ateitį. Juk jei susimovei per egzaminą, visas tavo dvylikos metų įdirbis gali nuplaukti. Žinoma, visi sako, kad nereikia dramatizuoti ir tai – ne pasaulio pabaiga. Ne pabaiga. Tačiau kaip abiturientui įstoti į trokštamą specialybę, jei jo egzaminų balai per maži? O jaunuolis gali būti gabus ir tikrai geras to dalyko specialistas.
Universitetuose taip pat tokia pati sistema, kai žinios vertinamos testų pagalba. Šiemet turėjau vieną dalyką, kai egzamine reikėjo išsitraukti vieną klausimą. Tarkime, moki 90 proc. dalyko medžiagos, tačiau išsitrauki klausimą iš tos 10 proc. dalies… Nekas, ar ne? Tai visiškai neatspindi žmogaus žinių lygio. Galime paniurzgėti, tačiau manau, kad kol kas nėra geresnės žinių patikrinimo sistemos (kad ir kaip būtų gaila… bent aš tokios sistemos nemačiau – gal ji kur nors ir yra!).
Kitas atvejis. Tam tikri testai priimant / atrenkant kandidatus į darbą. Ar jie tikrai atskleidžia kandidato asmenybę bei gebėjimus? Gal žmogui šiandien bloga diena, galbūt jis labai jaudinasi, nes labai trokšta tam tikros darbo pozicijos, gal apskritai blogai jaučiasi… Žodžiu, yra begalė nekontroliuojamų faktorių. Taip, galbūt visiems pretendentams sudaromos vienodos sąlygos ir tuos faktorius galima pavadinti „Dievo ranka“ (pasiskolinu Smith’o frazę). Bet tai nereiškia, kad žmogus, kuriam šiandien nepasisekė, bus blogesnis darbuotojas.
Galų gale, pagalvojau apie visus tuos mus nuolat supančius testus, kurie dabar yra brukami. IQ, profesijos pasirinkimo, asmenybės / charakterio tipo nustatymo, begalė kitų psichologinių ir pramoginių testų, kurių dabar apstu. Testai, testai, testai kiekviename gyvenimo žingsnyje… Žmonės daro ir įtiki jų rezultatais. Tačiau siūlau susimąstyti apie jų rezultatų teisingumą. Nežinau, gal čia krizės įpūsta apatija, apie kurią nuolat visi kalba, bet aš abejoju bet kokiais testais ir jų rezultatais. Žmogų, jo gebėjimus, žinias reikėtų vertinti kažkaip kitaip. Apskritai, ar ne per daug reikšmės suteikiame tam testavimui?
Gal žinote praktikoje egzistuojančių alternatyvų?
Nežinau, ar tai teisinga, bet kol kas manau, kad visi testai yra orientuoti į rezultatą. Tačiau kur kas svarbesnis yra žmogaus mąstymo procesas. Tai ir atskleidžia asmenybę.
Loading ...
Kas liečia psichologinių intelekto testų – jie yra tikrai patikimi ir gerai matuoja tai, ką turi matuoti. Nors aš juos vadinčiaus gebėjimų testais, kadangi pati sąvoka „intelektas“ neturi vienareikšmio apibrėžimo. Bet, kaip jau sakiau, per 100 metų tai tikriausiai vienas patikimiausių psichologinių instrumentų. Tačiau intelekto testai Lietuvoje yra atskiras klausimas, o daugelis dalykų, kurie ateist vadinami „testais“ iš tikrųjų nėra testai tikrąja to žodžio prasme. Tai klausimynai ir t.t. Be to, testų rezultatai gali būti įvairia intepretuojami. Pvz.negrams taikant IQ testus, dažnai sako kad rezultatai neatspindi realaus negrų intelekto, nes jie auga kitoj socio-ekonominėj ir kultūrinėj aplinkoj. Ie net pritaikius tuos testus, baltaodžiai vistiek jos atlieka geriau. Tačiau dėl „tolerancijos“ šie rezultatai dažnai arba nutylimi, arba kitaip interpretuojami. Tad čia labiau inside informacija. Btw čia jums realus, empiriškai patikrintas faktas: negrai „bukesni“ už baltaodžius, o baltaodžiai „bukesni“ už azijiečius.
Tačiau iš kitos pusės, IQ parodo tik žmogaus, kaip skaičiavimo „mašinos“, potencialą. Šią prasme pamatuojama kiek geras žmogus yra kaip „kalkulatorius“.
Ir apskritai – testai yra konkurencijos apraiška. O konkurencija, kaip kažkada jau diskutavom su Jura, yra prieštaringa žmogaus prigimčiai busena.
Pritariu, kad psichologiniai testai gali atspindėti žmogaus charakterio ypatybes. Žinoma, jei tie testai yra kuriami profesionalių psichologų.
O dėl žinių tikrinimo testais, tai drįsčiau abejoti, ar iš tikrųjų jie atspindi žinių lygį, tačiau surask dabar kitokį būdą patikrinti tam tikras žinias taip greitai. Svarbiausia, kad įvertinimas tada būna pakankamai objektyvus: neatsakei į klausimą, negauni taško…
Taip, aš irgi neišvengiamai prieinu prie minties apie konkurenciją. Konkurencija yra visur gamtoje, šiek tiek konkurencijos yra netgi sveikintinas stimulas, tačiau ar dabar jos ne per daug?
Ir nesuprantu, kodėl žmonės taip pasitiki psichologiniais testais? Nesakykite man, kad juos sudaro tikri „specialistai“ ir jie labai „profesionalūs“. Manęs šis atsakymas netenkina.
Dėl konkurencijos: paskutiniu metu dažnai tai sakau, tačiau pasikartosiu. Istoriškai žmogus turėjo konkuruoti ne pats su savimi, o su atšiauria aplinka – būdamas vienas, silpnas ir nuogas jis nelabai turėjo šansų išgyent, buvo tik vienas pasirinkimas – bendradarbiauti. Jeigu pažiūrėt, nemažai gyvunų irgi taip daro – grupuojasi. Apart telkimosi ir grupes ir bendradarbiavimo, žmogus turėjo dar vieną pranašumą – intelektinį potencialą. Tad pradėję jungtis į grupes, taip pradėjo vystytis žmogaus psichika. Polinkis bendradarbiauti, o ne konkuruoti yra „įspaustas“ į žmogaus psichiką, „in-built“. Konkurencija nėra sveiaks stimulas. Bet koks pasiekimas, kurį pasiekė žmogus,sąlygojamas ne noro nukonkuruoti, o noro išgyventi – tai pamatinis poreikis. Iki atsirandant agrariniai visuomenei, poreikis išgyventi buvo siejamas su bendradabiavimu. Šiuolaikėmis sąlygomis konkurencija yra turtinės nelygybės ir vartotojiškumo šalutinis poreikis – tau nereikia „kovoti“ su gamta, kad išgyventum, nes gamta ir taip jau „nukovota“, išskruosta ir išprievartauta, tačiau reikia varžytis su kitais – nes kažkam labai norisi pavalgyti, o kažkam neužtenka vieno namo, automobilio ir t.t.
Manau kad dabartiniai „testai“, bent jau dais jų,nukreipti ne į tai, kad nustatytų kokias yra tam tikro žmogaus stiprios savybėmis ir kurias reikia lavinti, ir skirti ne tam, kad nustatyti kokios spragos yra žmogaus žiniose, kad galima būtų jas užpildyti, nes. Šiuolaikiniai testai „atrenka“ žmones, izoliuoja nuo galimybių, kitų žmonių, kartais stigmatizuoja – žodžiu palaiko žmonių nutolimą vienas nu kito.
Na nereikia čia sakyti kad mes tokie išskirtiniai ir mes vieninteliai konkuruojame tarpusavyje. Tarp mūsų vyksta vidurūšinė konkurencija. Tai įprastas gamtoje dalykas. Nieko keisto: kai pasiekėme tam tikrą žmonių skaičių, visiems maisto medžiagų pradėjo neužtekti, tapo privaloma konkuruoti tarpusavyje norint išgyventi. Nesvarbu, kokia forma – karais, darbo vietomis, mokslo pasiekimais ar dar velniai žino kaip. Tai vyksta ne tik tarp žmonių, bet ir tarp organizmų gamtoje (atskiriu žmones nuo gamtos, nes mes tam tikra prasme esame mutantai, dažnai nepaklūstantys gamtos taisyklėms). Tik gamtoje galiausiai individų skaičius sumažėja, nes neužtenka maisto visiems išgyventi ir nusistovi pusiausvyra, sumažėja (ar net dingsta) vidinė konkurencija.
Žmonių atvejis yra ypatingas: pasinaudojome savo protu ir sugebėjome padidinti mūsų skaičių (išgyventi), išradingai išnaudojome aplinką savo reikmėms, tačiau vidurūšinė konkurencija išliko. Kodėl? Nes mūsų tiesiog per daug. (Būtų pas laikas keltis į kitą planetą ir ją siurbti.) Tačiau, atrodo, gaunasi toks užburtas ratas. Jeigu norime išgyventi, turime didinti žmonių skaičių – juk reikia kažkaip išmaitinti visus žmones ir reikia palaikyti visą sistemą veikiančią, kitaip viskas sugriūs. Tačiau skaičiaus didinimas pražūtingas. Bet negalime sustoti.
„sąlygojamas ne noro nukonkuruoti, o noro išgyventi“ – Na atsiprašau. Noras konkuruoti yra tiesiogiai veikiamas noro išgyventi. Konkuravimas = kovojimui norint išgyventi.
„nes gamta ir taip jau “nukovota”, išskruosta ir išprievartauta“ – Drįsčiau prieštarauti. Jeigu ji norėtų, lengvai mus nušluotų nuo žemės paviršiaus. Kol kas ji mus toleruoja. T.y. mes dar taip stipriai nesutrikdėm pusiausvyrą ir viskas daugmaž natūraliai atsistato ir sukasi.
„Polinkis bendradarbiauti, o ne konkuruoti yra “įspaustas” į žmogaus psichiką, “in-built”.“ – Galiu lažintis, kad, reikalui prispyrus, žmonės konkuruos, o ne bendradarbiaus. T.y. konkuravimas yra natūralesnis, nes jis atsirado anksčiau bendradarbiavimo.
„Na atsiprašau. Noras konkuruoti yra tiesiogiai veikiamas noro išgyventi. Konkuravimas = kovojimui norint išgyventi“ – ne. Noras išgyventi reiškia norą turėti maisto, oro, vandens. Konkurencija, lygiai kaip ir bendradarbiavimas, yra vienas iš būdų patenkinti poreikį išgyventi. Taip, tu teisus – konkurencija, kaip priemonė patenkinti išlikimo poreikį, buvo išrinkta dėl maisto ir kitų žaliavų deficito. Tačiau, man atrodo aš kaip tik tau jau kažkadą rašiau, kad realiai maistu dabar galima aprupinti visus. Berndard Lietar, ES valiutos sistemos kūrėjas, yra pasakęs:“Mes galime pagaminti daugiau nei reikia maisto tam, kad išmaitintume visus… Tačiau už visa tai sumokėti akivaizdžiai trūksta pinigų. Deficitas yra mūsų nacionalinėse valiutose. Iš tikrųjų centrinių bankų darbas – sukurti ir išlaikyti tą valiutos deficitą. Tiesioginė to pasekmė yra ta, jog mes turime vienas su kitu kovoti tam, kad išgyventume.“
Dar kas liečia konkurencijos. Thomas Hobbes, kuri galima laikyti vakarietiškos politinės filosofijos, kurios yra persmelktas šiuolakinis žmonių mąstymas, yra pasakęs, kad taip – žmogus siekia valdžios ir pranašumo, bet tai kilo iš jo interesų, o ne iš prigimties. O interesas yra išgyventi sąlygose, kai visi turi panašius poreikius, tačiau ne visi turi galimybę juos patenkinti, tad tenka kovoti. Tad dar kartą – konkurencija sąlygojama socialinės ir politinės sistemos. O kadangi ši sistema ir Hobbes’o idėjos jau gyvuoja ne pirmą amžių, žmogaus mąstymas bando adaptuotis ir todėl verčiamas konkuruoti. Bet socialinė sistema yra sąlyginė, dabarty ji neturi realaus pagrindo. Kaip ir ikiagrarinėje visuomenėje neturėjo.
Kas liečia to, kad didelis žmonių skaičius reikalingas žmonių išmaitinimui ir dabartinės civilazacijos išsaugojimui – tai yra skiedalai. Kaip tik dar vienas konkurencijos šaltinis – tai, kad žmonės tampa nereikalingi, jie pakeičiami automatizuotom sistemom. Vyksta darbo automatizavimas, dėka technologijų. John Maynard Keynes savo veikale The General Theory of Unemployment, Interest and Money yra pastebėjęs:
„Mes kenčiame nuo naujos ligos, apie kurią kai kurie skaitytojai galbūt negirdėjo, bet apie kurią dar daug išgirs ateityje– ji vadinasi „technologiniu nedarbu“. Toks nedarbas atsiranda dėl to, kad nauji darbo jėgos ekonomizavimo atradimai daromi greičiau, nei įmanoma rasti naują pritaikymą darbo jėgai.“
Trumpas žvilgsnis į JAV darbo statistikos skirtinguose sektoriuose pokyčius leidžia išskirti žmogaus darbo pakeitimo automatizuotomis mašinomis dėsningumą. Agrokultūros sektoriuje, beveik visas tradicinis darbo procesas dabar vykdomas mašinų. 1949 metais, mašinos atliko 6 procentus medvilnės rinkimo darbų. 1972 metais jos visiškai perėmė medvilnės rinkimo darbą iš žmonių. Kai automatizacija pradėjo skverbtis į pramoninės gamybos sektorių 1950-ais, per 9 metus 1,6 milijonų pramonės darbuotojų neteko darbo. 1860 metais, 60 procentų amerikiečių dirbo agrokultūros sektoriuje. Mūsų laikais – mažiau ne 3 procentai. 1950 metais, 33 procentai JAV darbuotojų dirbo gamybos pramonės srityje. 2002 metais šiame sektoriuje liko tik 10 procentų darbuotojų.
Tad visa tai skiedalai – a) žmonės gali išsimaitinti, b) paklausa žmogaus darbui mažėja, mažiau žmonių turi išlaikyti esamą sistema.
„.y. mes dar taip stipriai nesutrikdėm pusiausvyrą ir viskas daugmaž natūraliai atsistato ir sukasi.“ – deja. Aš neturiu dabar po ranka referensų, bet šiuolaikinių vaikų susirgimo diabetų ir kitom chroninėm ligom atvejų skaičius didėja. Žinai kodėl? Dėl GMO produltų, dėl vandenyne plaukiajončių polimerų, kurie mėgsta prijungt prie savęs visokį kitokį cheminį šlamštą, kurį paskui mes valgome.
„konkuravimas yra natūralesnis, nes jis atsirado anksčiau bendradarbiavimo.“ – o čia visiška nesąmonė:)Btw, šiuolaikinių antropologų tyrinėjimai parodė, jog viduramžio žmonės, unlike renesanso, nebuvo linkę siekti valdžios ir pranašumo. Šita tendencija atsirado vėliau. Įsivaizduoji? Dar net viduramžiuose nebuvo tokios stiprios konkurencijos.
Žo, aš viso tavo komentaro nepakomentuosi, nes čia gausis nemenkas veikalas. Jeigu tave domina tisklesni referensai, atropologiniai, socialiniai ir istoriniai tyrimai – galiu duot referensus. Bet patariu visgi biškiuką pasidomėti šiom temom, nes susidaro įspūdis kad tu remiesi savo intuicija ir asmenine nuomone.
Ačiū kad perskaitėt iki galo:) Tuom ir baigiam, nes žinau kad šita diskusija gali užsitęsti.
Įmesk du žmones į kambarį ir marink juos badu keletą savaičių. Po kelių savaičių duok jiems obuolį ir pažadėk po savaitės paleisti. Jei bendradarbiaus, abu pasidalins obuolį – neišgyvens iki paleidimo abu. Vienas kitą užmuš – vienas išgyvens. Kaip manai, kas atsitiks?
Dėka GMO yra išmaitinami milijardai žmonių, kurie kitaip išmirtų. Be GMO produktų tu jų neišmaitinsi, nes kitaip tu tokio kiekio maisto su tokiu kiekiu maistingų medžiagų neišauginsi (beje, neprošal tau būtų tuo pasidomėti, o ne tik skaityti žaliukų propagandą apie „koks blogis yra GMO produktai“). Kalbi apie technologijas ir galimybes išmaitinti žmones. Tačiau pats tų technologijų bijai kaip ugnies. Bijai GMO, bijai masiškai auginamų gyvūnų ir jų skerdynių.
Atsiversk paprasčiausią mokyklinę biologijos knygą ir pamatysi chart’us apie konkurenciją. Kuo daugiau individų, tuo mažiau jiems maisto. Jie priversti vienas su kitu kovoti. Individų sumažėja, jiems maisto užtenka. Ciklas kartojasi. Tau trūksta paprasčiausių biologinių žinių. Your argument is invalid. See? I can do this too.
From the article:
Trumpai drūtai – su natūraliu maistu neišgyvensim.
O, argumentai:) Kaip sakiau – nesiginčisiu. Ya daug nuomonių ir kiekvieną jų turi kažkokį pagrindimą. Kaip jau minėjau, mano pagrindinė mintis buvo – konkurencija prieštarauja žmogaus prigimčiai. Tai kad žmogus konkuruoja, kaip tavo hiperbolizuotam pavyzdy, yra aplinkos spaudimo pasekmė. Žinoma, yra koks Freud, kuris teigs priešingą, bet čia jau reikia giliau žiurėti į kiekvienos pusės argumentus. O iš dalies tai yra ir asmeninis pasirinkimas – arba tu tiki žmogaus bendruomeniškumu, iš esmės jo gera prigimtim, arba tiki priešingu, kad žmogui kiti žmonės – tik priemonė tikslui pasiekti, o ne pats tikslas.
Tai va tiek, jau ir taip nusižengiau pažadui toliau netęst. Ačiū už diskusiją:)
Reality called. It would like to get back in touch with you.
Bet koks faktas neturi tik neigiamo arba tik teigiamo vertinimo. Bendradarbiavimas yra gerai, bet kai kuriais atvejais ir konkurencija padeda vystyti pažangą. Jei nebūsi aklas ir kurčias, gyvenime tai suprasi.
Kaip Mopasanas rašė: „Gyvenimas nėra nei toks geras, nei toks blogas, kaip mes galvojame“.
Bet koks faktas neturi tik neigiamo arba tik teigiamo vertinimo. Bendradarbiavimas yra gerai, bet kai kuriais atvejais ir konkurencija padeda vystyti pažangÄ . Jei nebÅ«si aklas ir kurÄias, gyvenime tai suprasi.
Kaip Mopasanas rašÄ: "Gyvenimas nÄra nei toks geras, nei toks blogas, kaip mes galvojame".