Francisco Goyos grafika Vilniuje
Apsilankėme šioje parodoje su Jurijumi jau senokai. Šiaip turbūt jau seniai būčiau primiršusi apie tai dar kažką parašyti, bet vis dar esu susižavėjusi matytais grafikos darbais, tad norisi pasidalinti su visais ir kartu pasakyti, kad dar galite ir Jūs tai pamatyti!
Nemažai skaityta ir girdėta apie Francisco Goya. Iš tikrųjų prisidedu prie visų tų skambių epitetų ir panegirikų apie šį ispanų dailininką. Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuojami Goyos grafikos darbai iš ciklo „Los Caprichos“ yra įspūdingi.
Nesitikėkite pamatyti kažko didingo ar įmantraus. Paprasti maži paveikslėliai (aišku, aš apie techniką nieko nenusimanau, tad tai tik mėgėjo žvilgsnis). Tačiau pakeri dailininko matymas, mąstymas ir sarkazmas. „Los Caprichos“ reiškia kaprizai, fantazijos. Ir jos darbuose tikrai netrūko. Fantazijos ir tikro pasaulio derinys, atskleidžiantis to meto aktualijas, visuomenės ydas ir niūrumą. Įdomu tai, kad kiekvienam iš ciklo darbų parašytas apgalvotas ir be galo taiklus komentaras, papildantis grafiką. Dominuoja kaukės, raganos, įvairių kitų nežemiškų būtybių motyvai. Atskleidžiamos veidmainystės, pataikavimo, gobšumo, bailumo, žiaurumo, laisvo elgesio temos. Paliečiami visi socialiniai sluoksniai: monarchija, aristokratija, dvasininkija, žmonės iš liaudies. Iš tikrųjų Goya per šiuos darbus kalba apie daug negerų dalykų, kurie buvo tuo metu aplink jį: Ispanijos visuomenės piktžaizdės, iškreipti ir nuvertinti žmonių tarpusavio santykiai, santuokinė neištikimybė, vyrų ir moterų ryšiai, kritikuojama bažnyčia ir tikėjimas, teismai ir įstatymai, gydytojai ir mokslas. „Los Caprichos“ priskiriama prie didaktinių, moralizuojančių kūrinių, smerkiančių visuomenės sugedimą.
Man šie darbai kažkuo asocijavosi su Dantės „Pragaru“ – puikiai tiktų tokios knygos iliustracijoms!
Parodoje eksponuojami 78 šio ciklo lakštai, papildyti dailininko rašytais komentarais (tik vertimas kai kur kažkaip ne visai sutapo su angliško teksto prasme…). Taip pat demonstruojami du biografiniai filmai: „Goya, arba Sunkus pažinimo kelias“ ir „Goya Bordo“. Tačiau mes jų pažiūrėti nelabai turėjome laiko…
Manau, kad daugelis visuomenės ydų vis dar išliko iki šių dienų ir satyriškoji Goyos grafika yra aktuali šiandien.
„Los Caprichos“ parodą dar galima aplankyti iki gegužės 18 d.
EscapePod arba mano idealaus podcast’o paieška
Pradėsiu nuo to, kodėl nusprendžiau klausytis podcast’ų.
Visada turėjau savo protą kuo nors užimti kur nors einant, važiuojant. Kitaip paskęstu savo mintyse, per daug jose užsibūnu, ir tai prie nieko gero nepriveda. Kurį laiką mokykloje mane nuo to gelbėdavo paprasta muzika. Bet galiausiai ji man nusibodo. Nusprendžiau ieškoti ko nors kito – išbandžiau įvairias radijo stotis, bet arba būdavo per nuobodu, arba užknisdavo reklama ir nuolatos trūkinėjantis ryšis. Norėjosi kažko, susijusio su mokslu. Įstojęs į kolegiją, atsitiktinai suradau Naked Scientists – jie patenkino mano poreikį. Bene visus tuos važinėjimo traukiniu pirmyn ir atgal metus jie man padėjo palaikyti sveiką protą. Pasinėriau į mokslo pasaulį, kur žmonės entuziastingai diskutuoja apie naujausius atradimus, tyrimus ir panašius dalykus. Perklausiau bene ketverių ar penkerių metų archyvą – bet visgi šiek tiek nusibodo. Perėjau prie 60 seconds science ir panašių dalykų.
Tada (vėl netyčiom) suradau Isaac’o Asimov’o elektronines knygas ir įklimpau į istorijas apie robotus. Skaityti per netbook’ą nusibodo ir nebuvo labai patogu, taigi dingtelėjo mintis paieškoti kokios nors Asimov’o istorijos garso knygos formatu. Ir… vualia! Iš pradžių sutikau 365 tomorrows: Voices of Tomorrow. Tai buvo kaip tik tai, ko norėjau. Mokslinės fantastikos istorijos, skatinančios mane įsijungti vaizduotę ir paskęsti išsigalvotoje visatoje. Bet šitas malonumas greitai baigėsi – istorijos trumpos ir jų labai mažai. Teko tęsti savo paieškas.
Ir tada… užkliuvau už EscapePod jubiliejinį šimtojo epizodo – Isaac Asimov’s Nightfall, kuris kažkur mėtėsi mano kietajame diske. Beieškodamas Asimov’o istorijų tiesiog atsisiunčiau ir atsidėjau vėlesniam laikui. Būtent šis epizodas mane įviliojo į ilgą pusės metų klausymą. Taigi atsisiunčiau pirmąjį epizodą ir pradėjau. Iš pradžių istorijas skaitė tik Stephen Eley. Vėliau prisijungė jo žmona, jo draugai, pažįstami, kiti autoriai, kitų podcast’ų kūrėjai. Prisipažinsiu, ne visų balsai man patikdavo – kai kurie akcentai tiesiog trukdė klausyti. Kai kurių epizodų buvo gan bloga garso kokybė – nieko nesuprasdavau. Na, ir dažniausiai, tiesiog neužkabindavo istorija – mintimis nuklysdavau kitur ir tiesiog viską praleisdavau.
Bet kokios nuostabios kitos istorijos! Karai kosmose, robotai, ateiviai, kelionės laike, mitinės būtybės, moksliniai eksperimentai, kitos galaktikos, kitos civilizacijos, zombiai, kosminė politika, ateities vizijos, alternatyvios praeitys! Viskas, ko tik širdis geidžia! Juokiausi, norėjau verkti, pykau, liūdėjau – kokių tik emocijų neturėjau. Kokiuose pasauliuose aš tik neapsilankiau. Kokių žmonių kailiuose aš nepabuvojau.
Ir tik šiandien baigiau klausyti visų 239 epizodų ir „žaibiškų“ istorijų. Autobusu važiuodavo ir gatvėmis eidavo tik mano kiautas. Smegenys sklandė kažkur toli toli. Užtrukau grubiai pusę metų.
EscapePod pradžioje kartu su moksline fantastika buvo ir paprasta fantastika, ir siaubo istorijos. Po kurio laiko (gana daug klausytojų skundėsi) buvo nuspręsta paleisti du dukterinius podcast’us: PodCastle – grynai fantastikos megėjams, ir PseudoPod – siaubo istorijos.
Jeigu mėgaujatės moksline fantastika, rekomenduoju šį podcast’ą. Iš pradžių paragaukite kelis epizodus, rinkitės iš man labiausiai patikusių:
EP001: Imperial
EP002: Feng Burger
EP005: Snow Day
EP010: The Girlfriends of Dorian Gray
EP020: The Burning Bush
EP028: Your Corporate Network and the Forces of Darkness
EP031: Robots and Falling Hearts
EP093: {Now + n, Now – n}.
O man laikas pereiti prie PseudoPod ir būti išgąsdintam iki pačių sielos gelmių.
(Beje, EscapePod yra leidžiamas kas savaitę naudojant Creative Commons Attribution-Noncommercial-No Derivative Works 3.0 Licenziją. EscapePod buvo pirmasis podcast’as, kuris pradėjo pirkti istorijas, jas skaityti nemokamai ir tiesiog pasikliauti žmonių dosnumu. Autoriai užsidirba, o klausytojai nemokamai mėgaujasi. Kas gi dar gali būti geriau?)
Dienos įvykis. Būkite atsargūs kelyje!
Šiandien, po darbo, teko būti labai nemalonaus įvykio liudininke.
Išlipau iš 53 autobuso L. Giros stotelėje. Turėjau nueiti dar į Mandariną. Man degė žalia šviesa, tad ėjau per gatvę apie kažką susimąsčiusi. Išgirdau stabdžių cypimą ir duslaus smūgio garsą. Pakeliu galvą – priekyje skrenda merginos kūnas. Už gero metro nukrito ir dar vertėsi keletą kartų ant gatvės.
Kraupu. Visi žmonės, buvę aplink, vienu metu aiktelėjo. Vairuotojas, netekęs žado, sėdėjo įsikibęs į vairą ir žiūrėjo didelėmis akimis į priekį. Kurį laiką buvo sustingęs.
Partrenkta mergina sąmonės neprarado. Bene iškart bandė stotis, bet nepavyko (manau, dėl smūgio galėjo lūžti koja). Tada nušliaužė į gatvės pakraštį. Žinoma, prie jos pribėgo susirūpinę žmonės.
Vairuotojas sutrikęs vis dar sėdėjo mašinoje. Atrodė, tikrai žmogų ištiko nemenkas šokas.
Net man, visiškai nesusijusiam praeiviui, buvo labai kraupu. Kūnu nuėjo šiurpuliukai. Brrrr… Tai šimtą kartų baisiau nei toje socialinėje reklamoje, kur mergaitė išskrenda pro priekinį automobilio langą. Nors šis įvykis nėra toks tragiškas. Vis dėlto bandžiau suprasti, kaip tuo metu jautėsi partrenkta mergina (kaip jai skaudėjo…) ir kaip baisu turėjo būti to automobilio vairuotojui.
Po tokio įvykio aš parvažiuoti automobiliu namo nebegalėčiau. Net nežinau, kiek laiko bijočiau vėl sėsti prie automobilio vairo. Didžiulė kaltė ir baimė.
Įvykio metu ėjau susimąsčiusi ir tikrai nežinau, kokios buvo aplinkybės, bet kadangi man degė žalia šviesaforo šviesa, tai merginai turėjo degti raudona. Bet tai tik mano samprotavimas – nesu niekuo tikra.
Mielieji, būkite atsargūs kelyje! Geriau 10 min. grįžti vėliau į namus arba pavėluoti į susitikimą negu grįžti su slegiančiu kaltės jausmu ir tuo stovinčiu vaizdu akyse. Geriau pavėluoti į autobusą ir palaukti kito kad ir 20 min. negu važiuoti į ligoninę. Ir juk geriau negadinti kitiems tokio gražaus vakaro.
Saugokime savo ir kitų kojas, rankas ir galvas.
Artėja vasaros laikas!
Ar jaučiate jau pavasarį? Kaip gera, kai išeini iš ofiso, o lauke vis dar šviesu. Ir rytais jau nebe taip niūru keltis. Žmonės linksmesni, nebe taip skuba gatvėse. Pro miesto šurmulį galima išgirsti paukštelių giesmes…
Taip pasisuko vieną dieną kalba su bendradarbe apie laikrodžio sukimą. Žmonės internetinėje paieškoje taip pat labai dažnai ieško, kada gi pereisime prie vasaros laiko.
Vasaros laikas įsigalios paskutinįjį kovo savaitgalį. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį visi turime persukti laikrodžius viena valanda į priekį. Šiandien tai man pranešė net kompiuteris! Reikės anksčiau keltis… Bent gerai, kad ne šį savaitgalį reikia persukti, nes poilsio laikas sumažėtų dar viena valanda!
Praėjusiame įraše apie laikrodžių sukimą rašiau, kodėl įvesta vasaros / žiemos laiko sistema bei specialistų nuomones apie tai. Neseniai LRT.LT pasirodė straipsnis apie atliktą tyrimą, ar tikrai ši laiko keitimo sistema padeda taupyti energiją. Na, bent jau JAV, atrodo, tai nepasiteisino. Galbūt tais laikais, kai buvo sugalvota vasaros / žiemos laiko sistema, buvo palankios sąlygos energijos taupymui. Esant pasikeitusiems žmonių įpročiams, nemanau, kad dabar tai duoda šį efektą.
Kaip ten bebūtų ir kol pasaulis dar vis diskutuoja, ar verta sukinėti laikrodžius, nepamirškite persukti savo sieninių laikrodžių kitą savaitgalį.
Peržiūrėti judantys paveikslėliai #3
*WARNING: MAY CONTAIN TRACES OF SPOILERS OR NUTS*
Postapokaliptinis pasaulis. Vyrukas randa kelias roboto-žudiko dalis ir nuneša savo merginai-menininkei. Ji iš dalių sulipdo skulptūrą. Robotas supranta savo potencialą ir pradeda visus žudyti. Daug kraujo, mėsos. Maždaug šiuo momentu aš užmigau – per daug jau monotoniška. Galėjo patobulinti scenarijų.
Laaabai gerai perteikta atmosfera – pasaulio ekonomika subyrėjo ir tėra palaikoma metalo perdirbimu. Tamsu, smėlio audros. Užsinorėjau vėl peržiūrėti Six String Samurai, Blade Runner ir Mad Max filmus. Ir begalę anime.
Aktorių vaidyba nekokia. Kažkokie apatiški. Ir mažai išvystyti veikėjai. Galbūt todėl ir pasidarė nuobodu – nelabai man rūpėjo, ar veikėjai bus paskersti, ar ne.
Įsiminė muzika. Privalau gauti atlikėjų pilnas diskografijas.
Public Image Ltd. – Order Of Death
Ministry – Stigmata
(daugiau…)
Moliere. Šykštuolis
Taip, nusprendėme su bendradarbe po darbo pažiūrėti ką nors lengvo ir neįpareigojančio. Nelabai mėgstu komedijas teatre, tačiau Moliere’o vardas sumažino lėkštumo tikimybę iki minimumo. Visgi klasikinė komedijas nėra blogas žanras, jei dar ir pateikiama skoningai.
Tikrai nenusivylėme. Laikas prabėgo greitai, linksmai, lengvai. (daugiau…)
Kaziuko mugės linksmybės
Pataikėm vakar su Jurijumi nueiti į Kaziuko mugę. Žmonių buvo begalė, tačiau pamatėme šventinę eiseną su orkestru ir kitomis įdomybėmis. Nesistebėkite, per ketverius studijavimo metus pirmą kartą apsilankiau Kaziuko mugėje, tad viskas man buvo įdomu.
lrt.lt – Reported Attack Site?
Neblogai. Bet be „www“ atidaro gerai.
What happened when Google visited this site?
Of the 18 pages we tested on the site over the past 90 days, 0 page(s) resulted in malicious software being downloaded and installed without user consent. The last time Google visited this site was on 2010-02-28, and the last time suspicious content was found on this site was on 2010-01-05.
Malicious software includes 2 trojan(s), 2 exploit(s).
Has this site acted as an intermediary resulting in further distribution of malware?
Over the past 90 days, www.lrt.lt appeared to function as an intermediary for the infection of 1 site(s) including fuckboxs.com/.
Has this site hosted malware?
Yes, this site has hosted malicious software over the past 90 days. It infected 1 domain(s), including fuckboxs.com/.
lrt.lt will damage your system! People, be afraid! Booo! Panikuokite!
Mažas patarimas valant/surenkant kompiuterį
Niekada neprisukinėkite heatsink’ų (radiatorių) su metaliniais varžtais.
Dėl tokio menknieko praleidau visą vakarą ir kitą rytą sukdamas galvą.
Teko valyti krikštatėvio kompiuterį, todėl nusprendžiau pakeisti ir termopastą. Nuimant northbridge’o heatsinką, sulūžo abu plastmasiniai laikikliai – jie nuo karščio tiesiog suskilinėjo ir lūžo nuimant. O aš, kaip kvailys, daugiau nieko nesugalvojęs, su keliais varžteliais prisukau prie motininės heatsinką. Viską surinkau, žiū – kompiuteris pasikrauna ir išsijungia. Kurį laiką atsisako atsibusti. Po to istorija kartojasi, papildomai randa harde kažkokią klaidą.
Parsivežiau kompą namo ir, po ilgo krapštymosi, dingtelėjo mintis, kad kažkur turėtų būti mano senasis Radeon’as su panašiais aušintuvo laikikliais. Radau juos ir prikabinau heatsink’ą. Nusprendžiau vėl pabandyti laimę ir įjungti kompiuterį. Ir… VEIKIA! Toks palengvėjimas viduje – jau maniau, kad kažkaip pažeidžiau procesoriaus dantukus, arba kokius niekus motininėje.
Nežinau – galbūt dėl sąlyčio su metaliniu varžtu kažkur nutekėdavo elektros srovė. Arba heatsink’as lietėsi su kokia mikroschema – jį prisukau šiek tiek kreivai ir, regis, lietė pačią motininę.
Laimei, neįvyko koks trumpas sujungimas ir nesudegė visa motininė.
Žinau, žinau, tai turėtų būti akivaizdžiai aišku dėl tų varžtų.
Loading ...
