Aš, Fojerbachas
Ėjau tikėdamasi gero spektaklio, nes režisierius Valentinas Masalskis. Taip gana improvizuotai viskas įvyko. Dėl didžiulio šalčio nenuėjome nusipirkti bilietų iš anksto. Nusprendėme, kad bilietus pirksime prieš spektaklį, jei jų dar bus, jei ne – atidėsime kitam kartui. Mūsų laimei, bilietų buvo. Netgi labai daug! Iš tikrųjų žiūrovų susirinko gal 20 – 30. Taip ir nesupratau, ar čia krizė paveikė, ar spektaklis nepopuliarus, ar dėl šalčio tiek mažai žmonių…
Kaip ten bebūtų, kuo mažiau žmonių – tuo jaukesnė atmosfera. O spektaklis tikrai nenuvylė. (Užtat nuvylė skrajutės už 50ct – tebuvo informacija apie spektaklio autorių ir veikėjų sąrašas. Nors, ko gi dar norėti.)
Vaizduojamas teatras teatre. Veikėjų nedaug – trys: aktorius, režisieriaus asistentas ir moteris (buvo ir du darbininkai – juostą štampavo prie grindų bei įvežė šunį/stumbrą!). Žinoma, vaidino ir pats V. Masalskis. Tokie pažįstami pasirodė jo judesiai. Nors mačiau jį tik viename spektaklyje, tačiau pastebėjau tam tikrą V. Masalskio vaidybos manierą. Galbūt ir klystu – reikia pažiūrėti šio aktoriaus/režisieriaus naujausią spektaklį „Pasaulio gerintojas“. Vis dėlto daugelis aktorių turi tam tikrą savo vaidybos manierą. Nors tikiesi iš jų visada kažko naujo, nepakartojamo, kitokio. Taip, kiekviename spektaklyje jų spalvos vis kitokios, tačiau forma iš esmės ta pati. Bet turbūt to reikalauti būtų pernelyg drastiška.
Taigi spektaklis apie tikrąsias teatro problematikas. Skirtingi požiūriai, teatro esmės ir prasmės suvokimas, teatro reikšmė pačiam menininkui. Konfrontacija vyksta tarp pagyvenusio (bent aš taip supratau) aktoriaus ir jauno režisieriaus asistento. Galbūt dėl kartų skirtumo, galbūt dėl pačių asmenybių. (O gal ir apie šių laikų teatro degradavimą?)
Labai patiko Valentino Masalskio režisūriniai sprendimai šiame spektaklyje: pradžioje atėjimas iš tamsos, asistento sėdėjimas žiūrovų tarpe, paukščių scena (ši buvo įspūdinga!) bei metalo konstrukcijos šuo (stumbras ten buvo, ne šuo!). Palikta daug vietos interpretacijoms, apmąstymams. Būtent toks ir turi būti spektaklis – visko iki galo neatskleidžiantis, kažką nutylintis, verčiantis susimąstyti, spėlioti, suprasti savaip. (Ir norėti dar. Per trumpas spektaklis.)
Loading ...
Gi matėm filmą „Dievų miškas“ su V. Masalskiu.
Matėm. Bet aš linkusi teatrą ir kiną atskirti.
Vis tiek, mano manymu, aktoriaus maniera išlieka ir kine, ir teatre.