Juoda Morka

Bendradarbė praėjusią savaitę internete surado vaizdingų posakių. Prisiminiau literatūros pamokas mokykloje, kadangi dėl bendro išsilavinimo pagrindinius posakius mokėmės. Ir manau, kad mokytoja labai teisingai elgėsi. Teko susidurti, kai pasakai kokį nors vaizdingą posakį jaunuoliui ir jis nežino, ką tai reiškia.

Siūlau paskaityti keletą mano atrinktų posakių ir bandyti juos vartoti savo kalboje. Kai kurie jų yra mums iki gyvo kaulo žinomi, tačiau siūlau sužinoti jų atsiradimo istoriją.

ARIADNĖS  SIŪLAS. Atėnus buvo užgriuvusi didelė ir baisi nelaimė: kartą per dešimtį melų jie privalėjo nusiųsti į Kretos salą keturiolika gražių merginų ir vaikinų, kurie būdavo ati­duodami suėsti pabaisai jaučio galva Minotaurui. Jis gyvenęs labirinte. Tai buvęs statinys su daugybe įėjimų, įvairių perėjimų, ir viskas  buvo taip  supainiota,  kad kievienas, patekęs į labirintą, nesurasdavo išėjimo ir ten žūdavo. Bet atsirado narsus jaunuolis Tesėjas, kuris nusprendė nusikratyti tos nelaimės. Jį buvo įsimylėjusi Kretos ka­raliaus duktė Ariadnė, kuri davė jam stebuklingų siūlų kamuolį. Tesėjas pririšo siūlo galą prie įėjimo ir, vy­niodamas kamuolį, įėjo į labirintą. Ten jis surado Mi­notaurą, jį nukovė ir, eidamas pagal siūlą, sėkmingai grįžo. Todėl „Ariadnės siūlu“ vadinama bet kokia priemonė, padedanti išspręsti painų uždavinį, išeiti iš keblios pa­dėties.

BABELIS. Babilonas — senovės miestas prie Eufrato upės, dabar­tiniame Irake. Biblijoje rašoma, kad Babilono gyventojai sugalvojo pastatyti bokštą iki dangaus. Dievas išsigando tokio įžūlumo ir įsakė angelams su­maišyti jų kalbas. Babiloniečiai, kalbėję viena kalba, staiga pradėjo kalbėti skirtingomis kalbomis, vieni kitų nebesuprato ir bokšto statyba sužlugo. Žodis dabar reiš­kia „netvarką“, „sumaištį“.

BURIDANO  ASILAS. Vėlyvųjų viduramžių filosofai skelbė teoriją, kad gyvųjų būtybių elgsena priklauso ne nuo jų pačių valios, o nuo išorinių priežasčių. Mokslininkas Buridanas, gyvenęs Prancūzijoje XIV amžiuje, šią mintį grindė tokiu pavyz­džiu. Jei alkanam asilui padėsime du vienodus kuokštus šieno ir vienodu atstumu nuo jo snukio, asilas negalės pasirinkti, kurį ėsti. Todėl jam teks nudvėsti iš bado. Nuo to laiko žmones, neryžtingus, ilgai svyruojančius prieš nusprendžiant, kaip pasielgti, paprastai vadina „Bu­ridano asilais“.

DAMOKLO  KARDAS. Sirakūzų tironas (taip Graikijoje buvo vadinami dikta­toriai) Dionisijus turėjo artimą didiką Damoklą. Šis pavydėjo savo valdovui ir to neslėpė. Kartą tironas puotos metu įsakė savo numylėtinį pasodinti j sostą ir reikšti jam visokeriopą pagarbą. Damoklas labai apsi­džiaugė. Bet pakėlęs akis į viršų, jis pamatė, kad virš galvos ant plauko kabo kardas, nukreiptas smaigaliu į jį. „Štai, Damoklai, — tarė tironas, — tu pavydi mano padėties, o dabar įsitikinai, kad aš negaliu būti ramus savo soste“. Nuo to laiko „Damoklo kardas“ reiškia grėsmę, kuri gali bet kurią sekundę nukristi ant galvos.

GAUSYBĖS   RAGAS. Vos tik gimęs Dzeusas buvo paslėptas oloje, kur jį savo pienu išmaitino šventoji ožka Amolfėja. Taip buvo pa­daryta todėl, kad Dzeuso tėvas Kronas norėjo sunaikinti savo sūnų ir įpėdinį, suėsti jį, kaip jau buvo suėdęs kitus savo vaikus. Dėkingas Dzeusas, tapęs svarbiausiu ir vyriausiu dievu, paėmė Atnolfėją į dangų. O savo auklėtojoms nimfoms jis padovanojo vieną ožkos ragą: iš to rago byrėjo viskas, ko reikėjo nimfoms. Šis ragas buvo pavadintas „gausybės ragu“. Toks posa­kis dabar vartojamas norint pasakyti, kad gėrybės pilasi neužtarnautai, veltui.

GIEDOTI  DITIRAMBUS. Antikos pasaulyje ditirambu pradžioje buvo vadinama giesmė vyno ir linksmybių dievo Bakcho garbei. Tokios giesmės būdavo giedamos triukšmingose puotose — bak­chanalijose. Vėliau taip imta vadinti bet kokias iškil­mingas giesmes dievų garbei. Mūsų dienomis giedoti ditirambus reiškia ką nors per­dėtai girti ir aukštinti.

NESANTAIKOS  OBUOLYS. Pelėjas ir Fetida, Achilo tėvai, pamiršo į savo vestuves pakviesti nesantaikos deivę Eridę. Eridė labai įsižeidė ir ant puotos stalo numetė auksinį obuolį. Ant jo buvo užrašyta: „Pačiai gražiausiai“. Kilo didelis ginčas tarp trijų deivių: Heros, Atėnės ir Afroditės. Ginčo teisėju buvo išrinktas jaunuolis, vardu Paris, Trojos karaliaus Priamo sūnus. Paris atidavė obuolį papirkusiai jį Afroditei, kuri už tai privertė gražuolę Eleną pamilti jaunuolį. Ji pametė vyrą ir išvyko į Troją. Graikai pradėjo ilgametį karą su Troja. Taigi Eridės obuolys sukėlė nesantaiką. Dabar „nesantaikos obuolys“ reiškia bet kokią ginčų priežastį.

PANIŠKA  BAIMĖ. Kai gimė gamtos dievas Panas, miškų ir visų tų, kurie juose gyvena, globėjas, motina taip išsigando, kad atsisakė vaiko. Jis buvo baisus: raguotas, su kanopomis, priplota nosimi, turėjo ožio barzdą. Bet vaikas buvo mažas dievas. Jis nežuvo, o nukeliavo j Olimpą. Ten jis visiems patiko: buvo linksmas, geranoriškas, net išrado fleitą. Graikai tvirtindavo, jog vardas „Panas“, t.y. „viskas“, buvo jam duotas todėl, kad jis teikė džiaugsmą visiems die­vams. Bet tai tikriausiai vėlesnių poetų prasimanymas. Kai vidurdienį, kepinant saulei, pavargęs Panas užmig­davo, nurimdavo ir visa gamta: niekam negalima buvo drumsti jo ramybės. Jei miške pasigirsdavo laukiniai garsai, kieno nors juokas, švilpimas, žmonės galvodavo, kad tai Pano darbas ir juos apimdavo „paniška baimė“. Mes prisimename Paną: sakome „panika“, „panikuoti“.

TANTALO  KANČIOS. Kokį nusikaltimą padarė mitinis karalius Tantalas, tiksliai nežinoma. Senovės legendose pasakojama įvairiai. Vienose sakoma, kad Tantalas išdavė kažkokias dievų paslaptis. Kitur tvirtinama, kad jis iš Olimpo pavogė nektarą ir ambroziją — dievų maistą ir gėrimą. Taip pat teigiama, kad karalius, norėdamas patikrinti, ar dievai viską žino, nužudė savo sūnų ir jo mėsa ketino pamaitinti dievus. Nusikaltimas buvo atskleistas. Visose legendose vienodai pasakojama, kaip Tantalas buvo nubaustas. Mirusiųjų karalystėje jis visą laiką iki kaklo stovi vandenyje. Virš jo galvos kabo sultingi vaisiai. Bet vos tik jis pabando pasilenkti ir atsigerti, vanduo nuslūgsta; vos jis pabando tiesti ranką prie vaisių, jie pakyla aukStyn. Kankinamas amžino troškulio ir alkio Tantalas beviltiškai kandžioja savo rankas. Žmonės vadina Tantalo kančiomis tokią padėtį, kai kažkas būtina ir trokštama yra visiškai arti, bet negalima pasiekti.

Parašė rivera, 2010 01 18, 00:13
Kategorijos: Laisvalaikis | Žymos: Vaizdingi posakiai
Parašykite ką nors! Arba net galite užsiminti apie šį įrašą jūsų puslapyje.