Žiemos pasaka
Jau kelios dienos mano langai apšerkšniję. Taip žiemiškai šiltai jaučiuosi kambaryje. Graži žiema pagaliau atėjo į Lietuvos kiemus. Nors eiti tenka susigūžus ir paskubomis dėl šalčio, vis dėlto negali nesigrožėti ir nepasidžiaugti. Juk neilgai užsibus pas mus tokia žiema su savo pusnų kalnais.
Šiandien smagiai palakstėme su Ama ir Jurijumi. Laukais, pusnimis bridome… Kiek priminė vaikystę, kai namo grįždavau iki paskutinio siūlo šlapia. Smagu.
Šį vakarą prisiminiau vieną savo labai mėgstamą Salomėjos Nėries eilėraštį, kuris man visada primena vaikystės žiemą. Skiriu jį Irmai, nes žiema – jos mėgstamiausias metų laikas.
Senelės pasaka
Balta, balta – kur dairais -
Ilgas pasakas mažiemus
Seka pirkioj vakarais.
Saulės nukirptas kasas -
Apie žąsiną moliūgą,
Kur išskrido į dausas.
Burtus, išdaigas velnių,
Apie vandenis, kur teška
Iš sidabro šulinių.
Koks jis raitelis puikus.
Apie Eglę – žalčio žmoną,
Medžiais paverstus vaikus.
Grįžo tuščiomis atgal…
Brenda pušys per pusnynus
Ir išbrist niekaip negal! -
Aukso žuvys po ledu -
Bėga ragana per sniegą,
Nepalikdama pėdų.
O jos pamotė pikta …
Bet… senelė užusnūdo.
Ir jos pasaka baigta.

AČIŪ! Iš tikrųjų žiema vis dar mėgstamiausias metų laikas. Skaitydama konspektus vis žvilgčioju pro langą, mat taip gražiai sninga… Beje, aš atsiminiau kitą eilėraštį: “ – Utitiuti šalta,- skundžiasi Rita. / – Kas paduos man paltą, / Kas kepurę duos?“.
Dar pradinėse klasėse sukūrėm, kai ėjom namo vieną žiemos dieną.
Joa, šitas irgi geras
Geresnių ir nebuvo sukurta einant namo tikrai
Nesakyk… Ko tik nebuvo prigalvota einant
gal ne viskas įsiminė.
Joa, šitas irgi geras
Nesakyk… Ko tik nebuvo prigalvota einant
gal ne viskas įsiminÄ.
Bet kiek mes suvaikščiodavom D.Poškos gatve
Ne tik ja