Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970
Gal kiek ir pavėluotai (vos ne paskutinę savaitę), bet pagaliau apsilankėme NDG parodoje. Jurijus jau seniai labai norėjo apsilankyti, tačiau mokslai / namai / kitos bereikšmės priežastys vis trukdė. Juokauju, žinoma. Niekas netrukdė. Tiesiog… Ėmėme ir nuėjome – tai svarbiausia.
Nors svarbiausia yra tai, jog patiko. Tikrai. Įdomių dalykų pamatėme. Ne šiaip meno „iš dangaus“ nuleisto, bet kažkas realistiškai fantastiško. Ši paroda leido prisiliesti prie Šaltojo karo laikotarpio. Susimąstyti, kas iš tikrųjų tada vyko. Tos beprotiškos lenktynės tarp Rytų ir Vakarų. Kaip žmonės tada jautėsi? Ypač Berlyno, kur buvo viso šio varžymosi epicentras, gyventojai. Jie tarsi buvo plėšomi į abi puses (Jurij: mane ši parodė irgi plėšė į dvi puses – viena tą laikotarpį norėjo regėti kaip tamsų, pilną karų, žudynių, kita – futuristinio utopinio meno laiką, iš karto panirdavau į ateities fantazijas).
Buvo daug dalykų, kuriuos matome to meto filmuose: apranga, buities daiktai. Toks tų metų futurizmo suvokimas. Labai keistai dabar visa tai atrodo. Bet įdomu.
Paroda apėmė daug įvairių meno sričių: dizainą (tokius baldus su malonumu turėčiau savo namuose), architektūrą (buvo daug miniatiūrinių pastatų projektų, televizijos bokštai, utopinės konstrukcijos!), dailę, skulptūrą, grafiką, fotografiją, kinematografiją (rodė ištraukas iš filmų: „Dr. Strangelove or How I Learned to Stop Worrying and Love the Bomb“ (šį kaip tik pažiūrėjome vakarą prieš parodą), „2001: A space odyssey“, „Soliaris“, Jeimso Bondo filmų „Goldfinger“ ir „Dr. No“.) ir kt. Dėmesio skirta ir mokslui – technologinė pažanga (du futuristiniai televizoriai, radijos, plokštelių grotuvai!), išradimai (buvo eksponuojami keli šnipų įrankiai: laikrodis su pasiklausymo įranga, nešiojamas fotoaparatas, telpantis į cigarečių dežutę, didžiulis „nešiojamas“ fotoaparatas, telpantis į didžiulį krepšį), idėjos. Žinoma, įspūdį paliko ekspozicijos dalis apie kosmines lenktynes. Čia buvo galima pamatyti kosmonautų kostiumus (vienas Armstrongo, kiti – prototipai. Kokie jie nepatogūs… Vienas atrodė visiškai nehermetiškas, kitas – per minkštas, trečias – lyg neštųsi spintą ant nugaros), pirmojo dirbtinio Žemės palydovo „Sputnik“ modelį, kosminio laivo „Vostok“ kapsulės modelį.
Parodą sudaro 8 skyriai atskiromis tematikomis: „Nerimas ir viltis karui pasibaigus“, „Menų mobilizacija“, „Modernumo lenktynės“, „Krizė ir baimė“, „Kosmoso odisėjos“, „Revoliucija“, „Paskutinieji utopistai“, ir „Trapi planeta“ (trapi planeta buvo kažkokia trumpa – ant sienos keli žodžiai ir nasa mėnulio fotografija. Ar aš kažką pražiopsojau?). Iš viso pristatoma per 250 kūrinių!
Žodžiu, visko daug. Daug informacijos apie kontekstą: kas vyko tuo metu, kokios nuotaikos vyravo. Nepagailėta vizualizacijos – tai labai džiugino.
Pažioplinėjome ir akis paganėme daugiau nei valandą. Žmonių buvo tikrai nemažai. Manau, tai liudija apie parodos pasisekimą. Tad paskubėkite apsilankyti, kas domitės Šaltojo karo metais ar apskritai menu (nors turbūt tokie žmonės jau lankėsi)!
Loading ...