Ar mes – materialistų tauta?
Toks natūralus klausimas iškilo šiandien perskaičius straipsnį LRT tinklapyje. Šiame straipsnyje aprašomas tyrimas, kuriuo nustatyta, kad kone trečdalis respondentų labiausiai trokšta gero gyvenimo (suprask, finansiškai gero). Suprantu, kad procentas nėra labai didelis, tačiau tokia situacija vis dėlto verčia susimąstyti. Visgi materialinę gerovę pasirinko daugiausiai respondentų.
Sakysite, tokį atsakymą pasirinko daugiau jauni žmonės (jaunystė – kvailystė?). Galbūt. Bet kur tas jaunimo idealizmas? Ar tikrai jauniems žmonėms labiausiai turi rūpėti pinigai, nuosavas verslas, namas, geras automobilis? Ar tai troškimas turėti kažką savo? Būti finansiškai nepriklausomu? Bandyti pasauliui įrodyti savo vertę?
Bet… Ar asmens vertė yra matuojama pinigais?
Gerai. Sakysite, kad jaunam žmogui yra gerai turėti savo gyvenimo viziją, tikslą ir nieko čia blogo norėti naujo automobilio ar nuosavo namo su žalia veja. Ypač jei to norima pasiekti dirbant ir išnaudojant savo intelektą, gebėjimus, t. y. realizuojant save. Taip. Tačiau ar negali ši vizija būti darni šeima, vidinė harmonija, profesinis tobulėjimas? Sakysite, tai tas pats, tik pasakyta gražiau. Mano nuomone, ne tas pats. Čia ir yra esminis skirtumas: kokiomis vertybėmis žmogus remiasi, ką labiau akcentuoja. Žinoma, žmogus, kuris siekia darnios šeimos ir profesinio tobulėjimo, taip pat gali daug uždirbti, turėti prabangų automobilį ir nuosavą namą. Tačiau jo požiūris į turtą bus visai kitoks, nes jo vertybės ir siekiamybės yra kitokios. Galų gale, net jei tas žmogus viso šito napasiektų, jam tai nebūtų esminis dalykas.
Psichologai sako, kad žmonės, kurie perka daug daiktų, iš tikrųjų turi tam tikrą nepilnavertiškumo kompleksą. Ar tai, kad daugelis nori būti materialiai apsirūpinę (dažnai net labiau negu yra realus poreikis), reiškia, jog bandome išspręsti / paslėpti savo vidines problemas?
O galbūt tai vakarietiška gero gyvenimo samprata?Kokia iš tikrųjų yra mūsų visuomenė? Suprantu, įvairi, bet juk galima daryti tam tikrus apibendrinimus ir išvadas.
Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo daugiau klausimų kyla. Kol kas atsakymų nėra. Galbūt juos žino sociologai ar psichologai.
Loading ...
“ Ar asmens vertė yra matuojama pinigais?“:
William James savo asmenybės teorijoje išskyrė keletą asmenybės lygių, tarp jų ir materialųjį Aš, kuris apima ne tik individo kūną, tačiau ir drabužius, individui priklausančius daiktus ir t.t. Tad tam tikram lygmeny, anot James, asmenybę galima praplėst įgijant daugiau turto
Bet kaip plečiasi ta asmenybė? Ar į gerą? Sutinku, kad visi aplinkos veiksniai turi įtakos asmenybei.
Well, ką konkrečiai James apie tai sako, dabar nepasakysiu, nes neprisimenu, galbūt jis išvis to neminėjo. Tačiau anot C. Jung, tuo atveju, jei žmogaus asmenybė nukreipta į išorę,t.y. jos raidą bei funkcionavimą sąlygoja grynai objektyvūs dalykai (o ekstremalus materializmas spėju gali būti tam priskirtas), tai galiausiai tai gali privest prie kokios nors psichologinės patologijos arba asmenybės suirimo, nes tuomet pasąmoniniai procesai bandys kompensuot objektyvizuotą sąmonę ir galiausiai žmogus pradės elgtis neracionaliai, gali suivaikėti ir t.t. Btw, perdėtas materializmas tikrai gali pasižymėti suvaikėjimu tam tikrose srityse (nors individas gali to nesuvokti, t.y. tikrai nesuvoks)
ir taip – mes materialistų tauta
Aplinkybių aukos.
Nori į save investuoti kitaip, bet vistiek be babkių neišsiversi. Bilietai į teatrą, koncertus, kelionės ir t.t. kainuoja nemažus pinigus. Aišku, yra neperkami dalykai, bet tada pradėsi virti savose sultyse ir vistiek degraduosi.
Kai žmogus pradirbęs n valandų ieško parduovėj pigesnių makaronų daug metų iš eilės, kažin ar gerai bendraus su savo šeima.
Iš ko mokykloj dažnai tyčiojas? Neturtingų kaimo šeimų vaikų. Natūralu, kad toks visada svajos apie finansiškai geresnį gyvenimą.
Ne materializmas čia kaltas.
„Yra neperkami dalykai [...], vistiek degraduosi“ – patikslink, nes gaunasi tarsi nematerialios vertybės ir anitmaterializmas priveda prie degradavimo. Sokratas išvis buvo vos ne benamis ir gyveno iš mecenatų paramos.
Be to, abejoju kad apie „finansiškai geresnį gyvenimą“ svajoja tik kaimo vaikai, iš kurių mokyklose tyčiojasi. Turčių vaikai irgi gali siekti panašių tikslų, kaip ir jų tevai, nes identifikuojasi pirmiausia su jais ir vaikystėje perima būtent tėvų deklaruojamas vertybes
Bet ar ne mes patys kuriame tas aplinkybes? Ar nėra iš tikrųjų tam tikras visuomenės ligos požymis, jei net vaikai yra orientuojami į materialines vertybes? Kokioje jie aplinkoje auga? Žinoma, dalis iš jų išaugs ir nebelaikys žemesniu / nepilnaverčiu / nelygiu žmogų, kuris turi prastesnį mobilųjį telefoną.
Ir kaip tau, Justinai, tas posakis, kad pinigai turi būti priemonė, o ne tikslas? Priemonė egzistuoti, dvasiškai tobulėti (teatro tokia ir yra), išlaikyti harmoniją, pažinti kitas kultūras. Ne tam, kad turėtum daugiau.
Iš tikrųjų galutinio atsakymo turbūt mes nerasim. Tai palieka daug atvirų klausimų, kuriais galim tik diskutuoti. Bet tuo ši tema ir įdomi
nu tai daugiau nėra kam – tik mes:) O visuomene mes čia vadinam konkrečiai Lietuvos ar apskirtai?
Kol kas Lietuva ribojamės
a, nu gal čia koks post-sovietinis reaktyvumas – tėvai buvo išalkę turto, tai dabar tai paveldėjo vaikai
Hmm… man visai patinka tavo mintis
taigi, vaikai, ką mes išmokom – pasistenkime negyvent šalyje, kurioje veikia stirpus ideologinis ir represinis mechanizmas. Nors dabar kaip tik tokioj šaly ir gyvenam: ideologija – vartotojiškumas, represijos mechanizmas – bankai
@ poctipikasso,
Nes norint, kad materializmas tau nė kiek nedarytų įtakos, turi stipriai atsiskirti nuo visuomenės. Degradacija tai jau vien dėl to, nes sieki naudos tik sau. Ir kaip pirma minėjau – pradsi virti savo sultyse.
Neminėk Sokrato, nes mus skiria vos ne 2500 metų. Ir kalbam apie visuomenę, o ne apie genijus.
Rita,
Tas „Mes kuriame“ labai jau sąlyginis dalykas. Yra maža dalis kūrėjų, didelė – atlikėjų, ir dar kartais pasitaiko griovėjų. Dėl to aš ir sakau, kad didžioji dalis tiesiog aplinkybių aukos.
O dėl posakio, taip kaip jau pažiūrėsi. Jei tikslo pasiekimas neįmanomas be priemonės, tai…:-)
Tai kas yra auka? Kuris tiesiog gyvena nematydamas tame nieko blogo? Kitaip sakant, prisitaikėlis? Bet taip irgi nėra gerai…
Mūsų amžiuje gyveno ir taip nemažai žmonių, kurie abejoju ar labai materialistiški buvo. Nu, pvz. motina Teresė
O saikingas egoizmas yra įgimtas dalykas, tad degradacijos spėju čia nelabai yra.
Ir – neverta atskirt genijų nuo visuomenės – vieni kitų pasekmė
Upd.: DSG sako, kad motina Teresė yra ne kuo geresnė už Fredį Kriugerį
Ta pati motina Teresė sakė „Jei matai, kad kambarys pilnas šiukšlių, nepamokslauk, o paimk šluotą ir išvalyk.“
O skaitei Robinzoną Kruzą? Aš prieš 11 metų skaičiau. Dar dabar pamenu, kaip jis patekęs į salą rinko po laivo sudužimo likusius daiktus. Ir pamatė turįs kelis auksinius, kelias brangenybes. Tik tada, kai teko gyventi be žmonių, suprato, kad iš jų nieko gero. Bet užtat kaip žmogui gyventi buvo itin sunku.
Jei būtų turėjęs kelis buities daiktus, nebūtų jam taip sunku. O pinigai vis tiek būtų likę nuošalyje.
Bet man ši ištrauka tik sako, kad pinigai / kitos vertybės yra mūsų sutartinis dalykas, kuriam mes patys ir suteikiame tą vertę. Nėra su keistis / džiaugtis ta verte ir ji praranda savo prasmę. Aš ir vedu prie to, kad mes suteikiame šiems dalykams per didelę reikšmę.
Btw, nemanau kad Kruzo (tiek, kiek jis buvo) pasidarė mažesnis materialistas, nei buvo. Jis iškrito iš vieno konteksto, kur vertybės objektyvizuojamos, ir papuolė į kitą – kur jau kitos vertybės, bet lygiai tai pat objektyvizuojamos (stogas, ginklas, maistas).
O tada gal matėt „Prarastasis“ ir kaip jo geriausiu draugu tapo kamuolys ?
m, jei apart pavyzdžio bus jo komentaras, tai bus aiškiau:)
Kiek supratau, problema tame, kad „mes suteikiame šiems dalykams per didelę reikšmę.“ Tavo teiginys buvo, jei neklystų, kad „Ne materializmas čia kaltas.“ Btw, šis teiginys mane klaidina, nes skamba like “ tai kad mes materialistai kaltas ne materializmas“
Apskritai, visas materializmas yra modernizmo išdava. Ir kapitalizmo. Kažkas kažką sukūrė – nori parduoti. Taip mūsų gyvenime atsiranda reklama. O reklama yra labai gudrus dalykas – per ją sukuriamas požiūris, kaip viskas turi atrodyti – kaip atrodo romantiškas vakaras kartu, koks yra šeimos automobilis ir pan. Esmė yra tame, kad paleidžiama žmogaus vaizduotė – o tada…
Gyventi reikia dabar ir džiaugtis dabar, nes per visokius net iš tikro ne savo tikslus galime praleisti savo pačių gyvenimą 
Ir labai greitai pinigai nuo priemonės tikslams pasiekti tampa pačiu tikslu – ir tai sunku įrodyti. Šiaip manau materialistai esame visi – galų gale juk norisi valgyti, turėti stogą virš galvos, tačiau skiriasi lygis. Ir aš pamąstau apie aukštesnius tikslus – ir jų siekiu. Galiu pasakyti Justinui, kad tas pats tavo minimas ėjimas į teatrą, kelionės yra TV ir medios sukurtas gyvenimo vaizdas – kad taip turi elgtis laisvi, besikultūrinti norintys asmenys – bet tai yra iš esmės visiškai nebūtina. Dvasinis tobulėjimas neapsiriboja ėjimu į teatrą and stuff. O ir šiaip pasmerki neturtinguosius perdėm dideliam gėrybių siekimui – pačiai yra tekę patirti, kas yra badas, kai mamos gėda būtiniausioms reikmėms paprašyti penkių litų – bet nuo to mano reikalavimai gyvenimui ir koks jis turi būti nenukrypo į kažkokį neaiškų perdėtą materialinio per-pasitenkinimo siekimą – vargu ar būčiau ištekėjusi su tokiu požiūriu, nes galvočiau, kad reikia whatever ko ten siekia dabar dauguma. Apie visišką atsiribojimą – hm, apie ką mes šnekam? Faktas, kad visiškai nepabėgsi nuo rūbų ir gyvenamosios vietos poreikio, bet esmė prioritetai, vertybės – ar dėl galimų pinigų už dešimt metų paaukosi meilę, šeimą ir laimę dabar? Ar mokėsi sustoti žvilgelėti į zylutę tupinčią ant balkono ir duoti jai šokolado gabaliuką.
O apskritai tai netikiu aš tomis įvairioms apklausomis – tai dar vienas triukas, akių dūmimas, kuriuo siekiama kokių nors savų tikslų – gal nėra tiek to materializmo, kiek jo rodoma? Bet kai galiausiai įtiki tuo gyvenimo būdu, kuris pateikiamas kaip esminis – nepastebimai ir pats imi taip gyventi. Ir gyveni taip, tarsi gyvenimas būtų amžinas – bet taip nėra. Ir apie ką aš čia šnekėjau? Ai, neleiskite vaikams žiūrėti TV! Ir patys nežiūrėkite – bus paprasčiau
O sakyti, kad dauguma yra aplinkybių aukos – labai paprastas pasiteisinimas nieko nedarymui – aplinkybės tokios, nieko nepadarysi, reikia taip elgtis – o va jei pasielgi priešingai – čia tikroji asmenybė pasireiškia, matyt, Justinai, pats slepiesi po aplinkybėmis, m?
Aukų apskritai nėra – tai tik sukurtas vaizdinys, po kuriuo vėlgi lengva slėptis.
O dėl virimo savose sultyse ir degradacijos dėl laiko skyrimo neperkamiems dalykams – ir gerai – tokia degradacija – tai laimėjimas
Į tavo beveik lyrinį nukrypimą aš turiu panašų seniau rašytą atsakymą – http://www.jusstinas.lt/105/
Aš žinok iš principo nesu materialistas, bet seniai nebetikiu ta iliuzija, kad gali gyventi bent jau didžiaja dalim neitakojamas sistemos ir visi mes turim savo žiurkių ratą.
Juokinga, bet panašiai ir manau.
O jei rimčiau, tai reikėtų apibrėžti, kas yra materializmas, tiksliau, nuo kada. Nes iš paskutinių komentarų (kur jau kitos vertybės, bet lygiai tai pat objektyvizuojamos (stogas, ginklas, maistas) gali atrodyti, kad vienintelė išeitis netapti materialistu – atsisakyti fizinio kūno ir egzistuoti vien dvasia.
Ok, galim naudoti tą patį James: materializmas yra objektyvaus (materialaus) turto pavertimas asmenybės turtingumo kriterijumi
ir šiaip pritariu crazyvoveriukui:)
"Yra neperkami dalykai [...], vistiek degraduosi" – patikslink, nes gaunasi tarsi nematerialios vertybÄs ir anitmaterializmas priveda prie degradavimo. Sokratas išvis buvo vos ne benamis ir gyveno iš mecenatų paramos.
Be to, abejoju kad apie "finansiškai geresnį gyvenimÄ " svajoja tik kaimo vaikai, iš kurių mokyklose tyÄiojasi. TurÄių vaikai irgi gali siekti panašių tikslų, kaip ir jų tevai, nes identifikuojasi pirmiausia su jais ir vaikystÄje perima bÅ«tent tÄvų deklaruojamas vertybes
Hmm… man visai patinka tavo mintis
Tai kas yra auka? Kuris tiesiog gyvena nematydamas tame nieko blogo? Kitaip sakant, prisitaikÄlis? Bet taip irgi nÄra gerai…
ir šiaip pritariu crazyvoveriukui:)