Juoda Morka

…ilsisi. Kartais nesuprantu aš jos.

Išėjome kartu pasivaikščioti. Viskas vyko tiesiog puikiai. Praeiviai kaip visada žavisi ja ir skleidžia „Vaauuuu! Kokia miela! Kaip meškiukas!“ garsą.

Nusileidome nuo mažo kalniuko, ji kažką pauosto ant žemės ir staiga krenta ant šono. Po kelių akimirkų sunerimau ir jėga nutempiau ją nuo tos vietos.

Pasižiūriu iš arčiau – kažkas labai keisto. Net iš pirmo žvilgsnio nesupratau, kas ten, – turbūt kažkoks sudžiuvęs medžio gabalas.

Paėjome šiek tiek toliau ir Ama vis atsisėda ant šono ir pradeda laižyti savo pakaklę ir šoną. Pažvelgiu iš arčiau – o ten prilipęs pašvinkusios žuvies gabalas!

Greitai nuimu su maišeliu tą gabalą visomis valios pastangomis išlaikydamas pusryčius skrandyje ir nubėgame namo. Teko ją prausti duše. Per dažnai jau ją prausiu – bet juk kitaip smirdės žuvimi.

Nuprausius ją, Ama pradėjo džiovintis bėgiodama koridoriumi pirmyn ir atgal, slidinėdama ir griuvinėdama iki tol,  kol surado kamuoliuką, o aš – galimybę ją pamokyti Aport komandos. Sekėsi nekaip: kamuoliuką ji vargais negalais atnešdavo, bet neatiduodavo.

Galiausiai vienas kitą aplojome, paurzgėme, pasidžiaugėme. Po visko ji visiškai išseko ir nugriuvo ant šono nusnausti.

Ir snaudžia iki šiol.

Parašė DarkSkyGhost, 2009 08 21, 14:48
Kategorijos: Gyvūnai, Laisvalaikis | Žymos: Amadėja, Berner Sennenhund, Berno Aviganis, Gyvūnai
Parašykite ką nors! Arba net galite užsiminti apie šį įrašą jūsų puslapyje.