Juoda Morka

Ilgai galvojau, ką rašyti apie Oskarą Koršunovą. Vis dėlto jis – neeilinė asmenybė, tituluojama vienu geriausių teatro režisierių Lietuvoje, nors šiemet ir nebuvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Ketinau pateikti Oskaro Koršunovo dosjė, tačiau ją lengvai galima paskaityti OKT tinklapyje, be to, turbūt daugeliui ji nėra įdomi ir aktuali. Taigi tiesiog pasidalinsiu su jumis savo nuomone, kadangi šiandien pagaliau pagavau save tam tinkamoje ekspresijoje (atsiprašau lietuvių kalbos mylėtojų ir puoselėtojų).

Negaliu pasigirti, kad esu mačiusi daug šio režisieriaus spektaklių. Anksčiau jų vengiau dėl tam tikro įsitikinimo, kad OKT nėra mano tipo teatras.  Kol kas O. Koršunovo kūrybą galiu vertinti remdamasi spektakliais „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džiuljetos istorija“, „Meistras ir Margarita“ bei „Vaidinant auką“.

Man susidarė įspūdis, kad Oskaras savo spektakliuose atidirba kiekvieną detalę. Jis su savo spektakliais gyvena, miega ir valgo. Tai itin kruopščiai per pačio režisieriaus prizmę perleisti spektakliai, vaizduojantys jo pasaulį. Su kiekvienu aktoriumi dirbta individualiai: daug kalbėta, reikalauta, bandyta perteikti savo viziją. Manau, kad O. Koršunovas praleidžia laiko su spektakliu tiek, kiek reikia, kad sugebėtų pirmiausia pačius aktorius įtikinti.

Sakysite, kad taip kalbėti galima apie kiekvieną spektaklį ir režisierių? Ir taip, ir ne. Tikrai ne kiekvienas režisierius turi tokią charizmą, kuria galėtų „užkrėsti“ kitus. Be to, bent teatre jis, kaip žmogus, yra gilus. Tikrai ne kiekviename spektaklyje pasijunti taip arti begalybės.

Kodėl? Prisipažinsiu, Oskaro Koršunovo spektaklius man suprasti būna labai sudėtinga. Lyg ir „pagaunu“ pagrindinę mintį, tačiau toli gražu nesugebu perprasti visų detalių, iki galo atskleisti esmės. Vis lieka kažkas tokio, ko negali niekaip apčiuopti. Tarsi kažkas žmogaus protui nesuvokiamo, paprastam žmogui neišreiškiamo. Ir tik jis, Koršunovas, tai sugebėjo perteikti spektaklyje. Bet būtent toks teatras, mano nuomone, yra teisingas.

Sakoma, kad Oskarą Koršunovą arba myli, arba jo nekenčia. Vis dėlto aš lieku neutraliųjų pusėje. Galima smerkti Oskarą už modernumą, tam tikrą vulgarumą jo spektakliuose ir bandymus šokiruoti žiūrovus, tačiau svarbiausia yra tai, kad jis nori žmonėms pranešti apie vertybes. Forma man taip pat ne visada būna priimtina, tačiau turinys toks, kokį turi skelbti tikrasis teatras. Tai nenuginčijamai yra vienas geriausių režisierių Lietuvoje šiuo metu, kurį gerbti būtina už jo talentą.

Pabaigai noriu pateikti paties režisieriaus pamąstymus apie teatrą. Pirmiausia kviečiu paklausyti trumpo garso įrašo Bernardinuose, kuriame man labiausiai įsiminė frazė, kad „<…> teatras atveria, parodo tas žmogaus sielos kosmines, juodąsias skyles“.

Ir keletas citatų iš vieno Oskaro Koršunovo interviu (atsiprašau už galimas vertimo klaidas):

Aš visada domėjausi tokiu teatru, kuris gali pasakyti daugiau nei žodžiai. Aš kalbu apie tam tikrą nepastovumą tarp to, kas pasakyta žodžiais, ir to, kas vyksta scenoje, – tarp verbalinio teksto ir veiksmo scenoje. Šis paradoksalus nesutapimas sukuria trečią dimensiją – ir ši demensija yra tikrasis teatras.

Tikrasis teatras nėra kuriamas tose dešimt ar dvidešimt metrų scenos – tikrasis teatras yra auditorijos vaizduotėje. Visada reikia taikytis į publikos vaizduotę – padėti jai sukurti vaizdus mintyse. Jeigu mes stengiamės sukurti labai įspūdingą vizualinį veikėją scenoje vietoj to, kad jį kurtume publikos vaizduotėje, tada mes prarandame esminę tikrojo teatro dalį. Privalai scenoje pateikti tik tuos dalykus, kurie skatina žiūrovų vaizduotę.

Jeigu teatras yra tik apie dienos aktualijas – temas, apie kurias skaitai spaudoje arba apie kurias paprastai kalbasi žmonės, – tada jis tampa nuobodus, kadangi tai nėra tikrasis teatro objektas. Teatras turi būti nukreiptas į paslėptus dalykus, dalykus, kurie nėra įvardyjami. Jis turi duoti žiūrovams uždraustą vaisių.

Tikrasis teatras žiūrovui turi provokuoti tam tikrą vidinį konfliktą. Galbūt žiūrovai tikisi, kad teatras patvirtins jų įsitikinimus ir visus tuos pastovius dalykus, kuriais jie tiki labai ilgą laiką. Tikrasis teatras turi būti ne toks. Jis turi sudrumsti vandenį ir sukurti visoms toms dogmoms dvejonę taip sukuriant vidinį konfliktą.

Aktoriai turi kalbėti apie dalykus, kurie nėra formaliai paveikti ar įtvirtinti. Tik taip sukuriamas konfliktas. Esminis dalykas yra, kad atsiranda tam tikra konspiracija tarp aktorių ir publikos. Jei ši konspiracija iš tikrųjų sukuriama, tada atsiranda tikrasis teatras.

Neseniai radau dar vieną puikų straipsnį Bernardinuose apie Oskarą Koršunovą, kurį rekomenduoju paskaityti. Keletas režisieriaus pateiktų minčių:

Jei teatras ima kalbėti apie apčiuopiamus, jau įvardytus dalykus, apie ką kalba visi, tuomet jis praranda savo aktualumą, tampa nebeįdomus. Kad teatras būtų iš esmės aktualus, jis turi pralenkti laiką. Tikras teatras pranašauja.

Neretai į teatrą žvelgiama, lyg jis turėtų palaikyti ir aukštinti miesčioniškas vertybes, o jei staiga spektaklyje nerandama savo egzistencijos patvirtinimo, tuomet piktinamasi, jaučiamasi šokiruotais ir įžeistais. Taip, aš suprantu, kad kai kam tokie dalykai gali pasirodyti siaubingi, ir jų nervų sistemos neatlaiko tos įtampos, tačiau aš teatrą suvokiu tam tikromis antikinėmis ir šekspyriškomis kategorijomis, kur nebijoma atsiverti parodant žmogaus kosmines juodąsias skyles ar jų neišmatuojamą dugną.

Teatras man – tam tikra terapija, atgaila, katarsis. Jis negali vien tik tvirtinti tradicinių ir visiems priimtinų vertybių. Tokiu atveju tai būtų vien tik kažkokia edukacinė veikla, muziejus, ir ne daugiau. Toks teatras yra negyvas. Mano galva, teatro misija yra kitokia: jis turi padėti įžvelgti mūsų kasdienybės prasmę, rasti joje vertybinę skalę, kuri ištirpsta kasdienių veiksmų ir santykių rutinoje. Įžvelgti reikšmę to, kas atrodo nereikšminga, buitiška, be vertės.

Teatras negali išspręsti socialinių problemų, su kuriomis žmogus, kaip tam tikros visumos dalis, susiduria kasdienybėje. Tačiau tas problemas artikuliuoti, jas nagrinėti ir padėti suvokti, susivokti gali. Tam tikra prasme net privalo.

Mes gyvename vienoje mus visus siejančioje įelektrintoje intelektualinėje erdvėje. Jei esi jautrus, nuoširdus, tu tampi tos erdvės lakmusu. Tik taip teatras ir gali įvardyti tai, kas tvyro ore, kas dar neišsakyta, neartikuliuota, bet spektaklio metu staiga prasiveria, ir žiūrovai tai pajunta, suvokia kaip atradimą – būtent taip ir yra, būtent tai giliai manyje ir vyksta. Taip žiūrovas staiga atranda išviešintą savo vidinį „aš“ scenoje. Kad tai įvyktų, tiek režisierius, tiek aktoriai turi neprarasti jautrumo – laikui, sau ir kitiems.

Parašė rivera, 2009 08 04, 01:17
Kategorijos: Kultūra, Žmonės | Žymos: OKT, Oskaras Koršunovas, Teatras
Parašykite ką nors! Arba net galite užsiminti apie šį įrašą jūsų puslapyje.