Europos parkas
Savaitgalį su Jurijumi nusprendėme dviračiais vykti į Europos parką. Avantiūra gana nemaža, kadangi mudu jau senokai ant dviračio sėdėjome. O Europos parko tinklapyje skelbiama, kad nuo miesto centro iki parko 19 km. Bet kas mums, jauniems, tie 19 km! (Jurijus: Taip, dar pridėkime apie dešimt kilometrų pasivažinėjimo per Vilnių prieš kelionę.) Taigi pasiėmėm dviračius ir gana ankstų šeštadienio rytą išvažiavome. Kelias buvo gana neblogas: kone pusę atstumo važiavome dviračių takais ir miškais – gražu ir malonu (kitą pusę atstumo turėjome arba važiuoti pavojingu automobilių keliu, arba tempti dviračius siauru šaligatviu – štai toks draugiškas dviračiams kelias iš Vilniaus centro į Europos parką). Trukome 2,5 val. nuvykti iki kelionės tikslo. Buvome šiek tiek (labai) pavargę, išsekę dėl karščio ir alkani. Kiek pailsėjom (užkandom!) ir leidomės apžiūrėti parko.
Parkas didelis ir gražus (ir jame daug uodų, bei voverių ir žeme žaibiškai bėgiojančių paukščių. Parko planas mums buvo atšviestas. Ir teko paklaidžioti po parką ieškant kai kurių kūrinių – gana daug įvairiausių takų ir takelių, o planas yra gan painus. Taip pat gavome kelis banalius lipdukus). Modernaus meno kūriniai priverčia nustebti bei pamąstyti (pamąstyti apie tai, ką, po velnių, autorius turėjo omenyje). Patikusių darbų buvo tikrai nemažai. Keletu jų pasidalinsime su jumis:
Ratas sukasi!
Vienas iš geriausių kūrinių.
„Good.“
Keista krūtinė.
Skulptūros, kurių pavadinime buvo žodis “Europos…“, labiausiai nuvylė.
Taip pat pamatėm tepalus varvinantį Porshe Carrera kabrioletą – pasirodo, kažkas tą dieną nusprendė surengti vestuves parko restorane. O mūsų nepakvietė pasivaišinti – labai blogas gestas visų kitų parko lankytojų atžvilgiu.
Nepaisant karščio (gal ir ne pačią tinkamiausią dieną pasirinkome) ir nuovargio, kelionė paliko gerą įspūdį. Pirma, fiziškai išsikrovėme po darbo savaitės (ir Eve Online žaidimo). Antra, pamatėme puikių modernaus meno kūrinių. Trečia, pabuvome gamtoje (pamaitinome uodus). Ketvirta, gavome gana nemažą adrenalino dozę važiuojant keliu ir bijant, kad artėjantis automobilis gali tave užkliudyti.
~ 40 kilometrų vis dėlto nėra daug (netikėkite – tai velniškai daug). Kitą dieną skaudėjo tik rankas (ir užpakalius nuo prakeiktų dviračių sėdynių), kadangi nemažai teko tempti dviračius. (Taip pat ir kojas, kurios atliko didžiausią darbą. Ach. Taip. Ir įdegėm.)
Loading ...