Apie teatrą ir V. Masalskį
Vis ruošiuosi parašyti post’ą apie Oskarą Koršunovą, skaitau įvairius straipsnius bei renku medžiagą, todėl jau kuris laikas gyvenu su mintimis apie teatrą. Šiandien aptikau LRT puslapyje interviu su Valentinu Masalskiu. Šį žmogų pradėjau labai vertinti ir gerbti po apsilankymo jo spektaklyje „Nuolankioji“. Tai vienas geriausių spektaklių, kokį esu mačiusi. V. Masalskio įkūnytas personažas mane taip sujaudino ir sukrėtė, kad aš tomis emocijomis gyvenau dar porą mėnesių. Toks, mano manymu, ir turi būti tikras spektaklis, tikras teatras.
Perskaitytas interviu dar kartą manyje išjudino mintis apie teatrą šiais laikais bei visuomenės požiūrį į jį. Prieš gerus dvejus metus pradėjau kalbėti apie teatro išgyvenamą krizę šiais laikais. Dabar jau patys teatro žmonės apie tai garsiai pradeda kalbėti. Pažiūrėkite, kaip teatras pataikauja visuomenei ir pradėjo kurti vis daugiau lengvo žanro spektaklių.
Apskritai, koks didžiosios visuomenės dalies požiūris į teatrą? Tai laisvalaikio praleidimo forma, tam tikras pasilinksminimas tik su kultūros prieskoniu. Stebiu žmonės, atėjusius į teatrą. Vieni ateina, kad turėtų ką papasakoti draugams, pažįstamiems, bendradarbiams, nes tarp aukštesnio išsilavinimo žmonių yra tarsi mada eiti į teatrą (dažnai išgirstu frazę, kad reikia “pasikultūrinti“). Žmogus turi atrodyti visapupiškai išprusęs. Nesvarbu, kad po spektaklio jis nepasisemia jokios energijos, jog tai jam nesukelia jokio vidinio konflikto, nesujaudina, kad jis nesupranta, ką tuo spektakliu norima pasakyti. Pasakysiu, kokie kriterijai yra svarbiausi šiems žmonėms: kad nereiktų po sunkios darbo dienos dar įtemptai galvoti apie kažkokią prasmę, todėl renkamasis lengvas žanras – dažniausiai komedija, kad spektaklis nebūtų pernelyg ilgas (iki 2 val. trukmės), labai gerai, jei vaidina plačiajai visuomenei žinomi aktoriai, tada spektaklio vertė iškart pakyla, bei labiau renkamasi „ant bangos“ esantys režisieriai (pavyzdžiui, šiuo metu toks yra Oskaras Koršunovas).
Galbūt tik man atrodo, kad visuomenė serga paviršutiniškumu. Galbūt reikia džiaugtis, kad žmonės eina į teatrą vietoj sėdėjimo prie televizoriaus, nors man tai tiesiog kvepia pižoniškumu. Kas iš to, jei ateini į teatrą ir išeini lyg jame nebūtum buvęs: nepasisėmęs dvasinių vertybių, neišgyvenęs emocijų, nesujaudintas? Teatras šiuo klausimu turi aiškią misiją.
Pabaigai pateikiu keletą ištraukų iš interviu su V. Masalskiu:
Manau, kad teatras dabar turi būti archetipinis, labai aiškios formos, žiūrovą reikia sujaudinti. O kaip sujaudinti žmogų, kuris turi tiek gundymų aplinkui, tiek dirgiklių, tiek beprasmių žodžių?
Mes dabar taip mikroskopiškai žinome apie žmogų, kad ne su istorija sujaudini – nuo scenos turi sklisti begalinė energija. Filosofijos scenoje nereikia, reikia energijos, reikia jausmo, reikia apkrėsti pubilką prasme. O kaip apkrėsti tą vartotojišką beprasmišką visuomenę – štai klausimas.
Krizė – per švelnus žodis. Tai yra dekadansas, prancūziškai šis žodis reiškia nuopuolį. Mes tapome tokie egocentristai, kiekvienas sau alfa ir omega – pradžia ir pabaiga. Egocentrizmas yra išpuoselėjęs mūsų garbėtrošką, puikybę – nuo jo prasideda visos septynios didžiosios ydos.
Nenorėčiau būti jaunas, nes nenorėčiau nežinoti, ką daryti šitam pasaulyje. Per tiek metų susirandi savo nedidelę spalvelę šitam paveiksle, tampi viena natele, ir jei ji skleidžia tą garselį teisingai – jauti pasitenkinimą.
Laiko nėra – keičiasi tik formos, pavidalai. O pasipūtimas, garbėtroška, niekinimas vienas kito, mantijų dėjimasis, autoritetų demonstravimas, pozavimai niekur neišnyko, tik išryškėjo. Tiek pat daug yra labai gerų, pasišventusių, pasiaukojusių žmonių.
Loading ...